Armėnija yra unitarinė daugiapartinė demokratinė valstybė, turinti ilgą istorinę ir kultūrinę tradiciją. Armėnijos satrapija buvo įkurta VI a. pr. m. e. po Urartu žlugimo. Armėnijos karalystė savo klestėjimą pasiekė I a.pr.m.e valdant Tigranui Didžiajam. Armėnija buvo pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija,[4] tarp II a. pabaigos ir IV a. pradžios (oficiali data yra 301 m. e. m.). Iki tol vyravęs zoroastrizmas ir pagonybė nunyko.[5][6] Tarp XI ir XIV a. armėnų kunigaikštystė ir vėliau karalystė, vadinamoji Kilikijos Armėnija, egzistavo Viduržemio jūros pakrantėje.
Tarp XVI ir XIX a. tradiciškai armėnų gyvenamos teritorijos - Rytų Armėnija ir Vakarų Armėnija buvo paeiliui valdomos tai Osmanų imperijos, tai Persijos imperijos. XIX a. viduryje Rytų Armėniją iš Irano užkariavo Rusija, o didžioji dalis vakarinių armėnų gyvenamų teritorijų liko valdomos Osmanų imperijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai buvo sistemingai naikinami per Armėnų genocidą. 1918 m., per Rusijos revoliuciją susikūrė Pirmoji Armėnijos Respublika. 1920 m. ši valstybė buvo įjungta į Užkaukazės Sovietų Socialistinę Respubliką, kuri buvo viena iš Sovietų Sąjungos įkūrėjų 1922 m. 1936 m. Užkaukazės sovietų respublika buvo panaikinta ir jos teritorijoje sukurtos atskiros sovietų respublikos, tarp jų ir Armėnijos Sovietų Socialistinė Respublika. Šiuolaikinė Armėnijos Respublika susikūrė 1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Didžiosios Armėnijos teritorijoje bronzos amžiuje gyvavo keletas valstybių, tarp jų Hetitų imperija, Mitanija, Hajasa-Azi (1500-1200 m. pr. m. e.).
Istoriniais laikais armėnai gyveno į pietus nuo Kaukazo ir rytinėje Mažosios Azijos dalyje (dabartinė Turkija ir Iranas). 782 m. pr. m. e. įkurtas Jerevanas, dabartinė Armėnijos sostinė. I a. Armėnija buvo didelė regiono valstybė tarp Juodosios, Viduržemio ir Kaspijos jūrų. Vėliau Armėnija priklausė romėnams, partams, arabams, mongolams ir persams.
Dabartinė Konstitucija priimta referendumu 1995 m. Valstybės vadovas yra prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose 5 metų kadencijai. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra 4 metams renkamas vienerių rūmų parlamentas. Vykdomoji valdžia yra ministro pirmininko vadovaujama vyriausybė, skiriama prezidento. Ministrus ministro pirmininko siūlymu skiria prezidentas.
Armėnija yra tarp Mažosios Azijos ir Užkaukazės, šiaurės rytinėje Armėnijos kalnyno, dar vadinamo istorine Armėnija, dalyje. 90 % šalies ploto yra aukščiau nei 1000 m virš jūros lygio, vidutinis aukštis yra 1800 m. Iš šiaurės ir rytų supa Mažojo Kaukazo kalnagūbriai, priėjimo prie jūros neturi. Aukščiausia viršūnė yra užgesęs ugnikalnis Aragacas (4090 m). Pietvakarinę šalies dalį užima Ararato lyguma, joje yra žemiausia vieta – 380 m virš jūros lygio. Armėnija yra Eurazijos ir Arabijostektoninių plokščių susidūrimo vietoje, dėl to jai būdingi raukšliniai kalnai.
Armėnija yra seismiškai aktyvi zona, paskutiniai stiprūs žemės drebėjimai vyko 1988 ir 1993 m.
Klimatas daugiausia žemyninis, sausas. Lygumose vidutinė sausio mėnesio temperatūra –5 °C, liepos mėnesio +25 °C, o metinis kritulių kiekis – ~400 mm. Kalnuose temperatūros atitinkamai būna –6 ir +20 °C, o kritulių kiekis – ~500 mm per metus.
Riftiniame slėnyje 1900 m aukštyje virš jūros lygio yra didžiausias Kaukazo regiono Sevano ežeras (plotas - 1240 kv.km, didžiausias gylis - 83 m). Ežeras užima 5 % šalies teritorijos, jame sukaupta per 85 % viso Armėnijos vandens. Šalies upės priklauso Kuros baseinui: Araksas, Razdanas, Vorotanas, Arpa ir kt.
Armėnijos kasyklose iškasama daug aukso, cinko ir vario. Kurą Armėnija perka iš Rusijos, (įskaitant dujas ir atominį kurą atominei elektrinei). Pagrindinis vietinis energijos šaltinis yra hidroelektrinės.
2001 m. surašymo duomenimis, 97,9 % šalies gyventojų yra armėnai. Kitos didesnės etninės grupės yra jazidai (jazidizmą išpažįstantys kurdai) (1,3 %), rusai (0,5 %),[8]ukrainiečiai, gruzinai, graikai, asirai, azerbaidžaniečiai ir baltarusai. Maždaug 5 milijonai armėnų gyvena už Armėnijos ribų.[9] Sovietmečiu didžiausia mažuma šalyje buvo azerbaidžaniečiai, kurie tuo metu sudarė 2,5 % visų gyventojų, bet dėl Kalnų Karabacho konflikto daugelis jų emigravo į Azerbaidžaną. Dėl tos pačios priežasties daug Azerbaidžano armėnų persikraustė į Armėniją.
Armėnai turi savo rašto sistemą ir kalbą, kuria kalba 97,7 % visų šalies gyventojų. Be to, 75,8 % gyventojų moka rusiškai, nors pastaruoju metu vis populiaresnė tampa anglų kalba.
Armėnijos gyventojų skaičiaus kitimas 1949–2010 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais
Dėl didelės emigracijos po Sovietų Sąjungos iširimo Armėnijos gyventojų skaičius nuolat mažėjo, bet vėliau emigracija smarkiai sumažėjo ir kitose šalyse gyvenę Armėnai pradėjo grįžti į Armėniją, todėl manoma, kad nuo 2010 m. šalis turės teigiamą gyventojų prieaugį. 99,4 % vyresnių nei 15 metų gyventojų yra raštingi. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė Armėnijoje yra 72,68 metų (dvejais metais mažesnė nei Lietuvos). Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.) :
Khor Virap vienuolynas – viena iš labiausiai turistų lankomų vietų Armėnijoje. Pasakojama, kad tolumoje matomo Ararato kalno viršūnėje sustojo Nojaus arka.
Dominuojanti religija Armėnijoje yra krikščionybė. Manoma, kad Armėnų apaštališkąją bažnyčią 40–60 m. po Kristaus gimimo įkūrė du Kristaus apaštalai. Tai yra seniausia pasaulyje valstybinė bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bendruomenių. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Armėnų apaštališkajai bažnyčiai priklauso maždaug 94,7 %[8] Armėnų krikščionių. Tai yra labai apeiginga ir konservatyvi bažnyčia, pripažįstanti tik tris pirmuosius visuotinius bažnyčios susirinkimus.[10] Dar 4 % šalies gyventojų sudaro Armėnų apaštališkajai bažnyčiai nepriklausantys krikščionys. Šalies vakaruose gyvenantys kurdai daugiausiai praktikuoja savo tradicinę religiją – jazidizmą. Tai monoteistinė religija, turinti gamtos garbinimo elementų. Šios religijos atstovai sudaro 1,3 % Armėnijos populiacijos.[8] Jazidizmo neišpažįstantys kurdai daugiausiai yra sunitai.
↑Astourian, Stephan H. (2007). „Armenian Demography, the Homeland, and the Diaspora: Trends and Consequences“. ed. Michel Bruneau Arméniens et grecs en diaspora: approches comparatives: 191–210, Athens: École française d’Athènes. OCLC 173263899