Kumykai

Kumykai
Kumykų šeima, XIX a.
Gyventojų skaičius	505 000
Populiacija šalyse	Rusija (2010 m.): 503 060 Dagestanas - 431 736, Šiaurės Osetija – 16 092, Čečėnija – 12 221,
Kalba (-os)	kumykų
Vėliava
Religijos	islamas (sunizmas)
Giminingos etninės grupės	karačiajai, balkarai, nogajai, Krymo totoriai

Vikiteka:	Kumykai

Kumykai (sav. къумукълар) – tiurkų tauta, gyvenanti Kaukazo priekalnėse, Rusijoje. Dauguma gyvena šiaurės Dagestane (431 736, ypač Kumykų lygumoje prie Kaspijos pakrantės), taip pat Šiaurės Osetijoje (16 092), Čečėnijoje (12 221), be to nemaža dalis vėliau apsigyveno kitose Rusijos teritorijose, Ukrainoje, Kazachstane. Bendra populiacija – >500 tūkst. žmonių. Kalba tiurkiška kumykų kalba, kuri turi keletą tarmių (Buinaksko, Kaitago, priekalnių, Tereko, Chasavjurto). Išpažįsta islamą (sunitai).

Istorija

Kumykus mini jau antikiniai autoriai Plinijus Vyresnysis, Klaudijus Ptolemėjus (II a. pr. m. e.) ir kt. Kaip etnosas susidarė XII–XIII a. Kumykų areale gyvavo keletas valstybinių darinių.

Verslai

Tradiciškai kumykai verčiasi žemdirbyste (auginami kviečiai, soros, miežiai, ryžiai, kukurūzai), gyvulininkyste (galvijai, avys, ožkos, arkliai), taip pat sodininkyste, daržininkyste, vynuogininkyste, žvejyba, bitininkyste, prekyba, naftos, druskos gavyba, medžiokle. Paplitę amatai: gelumbės gamyba, medvilnės audimas, kilimų gamyba (tradiciniai moterų verslai), odos, metalo, medienos, akmens apdirbimas (tradiciniai vyrų verslai).

Papročiai

XIX a. dar buvo patriarchaliniai gimininiai santykiai. Būdingos mažosios šeimos, paklusnios vyresniesiems (ypač vyrams), nors svarbius sprendimus lemia šeimos taryba.

Kumykų kaimai suplanuoti horizontaliai. Namai statomi iš šamotinių plytų su dvišlaičiais stogais arba akmeniniai su plokščiais stogais (vieno, pusantro, dviejų aukštų).

Tautinį kostiumą sudaro: vyrų – marškiniai, kelnės, bešmetas (къаптал), čerkesė (чепкен), kailiniai (топ), burka (ямучу), papacha (папах), odinė avalynė; moterų – palaidinė-marškiniai, kelnės (шалбар), įvairios palaidinės (полша, арсар, къабалай), palaidinukės, odiniai bateliai, kurpės, įsispiriami kaliošai. Moterų rūbai paprastai pagražinti papuošalais.

Kumykų virtuvei būdingi miltiniai, mėsos ir pieno gaminiai: šopra (sriuba), chinkalas, kiurzė (koldūnai), dolma, plovas, šašlykas, padažai, košės, įvairios chalvos, pyragėliai, duona ir kt. Gėrimai – airanas, šerbetas, arbata.

Kumykai turi savo apeiginę poeziją: dainas lietaus iškvietimui, Saulei, derliaus surinkimui, Novrūzui, vestuvėms, laidotuvėms. Epinę poeziją sudaro dainos apie didvyrius, liaudies prozą – pasakos, anekdotai, legendos, padavimai ir kt., taip pat patarlės, priežodžiai, mįslės. Išvystytas muzikinis folkloras, šokiai, liaudies žaidimai. Yra išlikę senosios mitologijos liekanų (pasakojimai apie Tengiri, žemės, vandens, miškų, namų dvasias, demonus Albaslus, Kylyčtiošė, Suvanasus, Basdyrykus ir kt.).