Kirgizai priskiriami mongolidų rasėsPietų Sibiro antropologiniam tipui. Jų etnogenezėje susipynę Centrinės Azijos, Pietų Sibiro ir Vidurinės Azijos etniniai elementai. Kirgizų tautybės branduolys pradėjo formuotis I tūkstantmečio antrojoje pusėje į rytus nuo dabar gyvenamų vietų. Ankstyvoji kirgizų tautos istorija susijusi su seniausiomis hunų, dinlinų, sakų ir usunų genčių sąjungomis.
Vėliau, VI a. - X a., tiurkų kaganato ir genčių vienijimosi laikotarpiu, kirgizų etnogenezėje dalyvavo Sajanų, Altajaus, Pairtyšės ir Rytų Tian Šanio tiurkų gentys. Nuo XIII a. po mongolų-totorių užkariavimo, o ypač XV a., dalis tų genčių atsikėlė į Vidurio ir Vakarų Tian Šanį iki Pamyro ir sumišo su vietinėmis Vidurinės Azijos tiurkų (kariukai, uigūrai) ir mongolų gentimis, XVI a. - XVII a. – su kazachų ir nogajų kilmės genčių dalimi. Nuo XVI a. pr. Tian Šanyje kirgizai gyvuoja kaip atskira tauta.
Senovės gyvenamasis būstas – jurta, dalijama į vyrų ir moterų pusę. Iki XIX a. antrosios pusės kirgizai gyveno klajoklių bendruomenėmis (ailas) po 100-200 ir daugiau jurtų. Nuo XX a. vyrauja sėslios gyvenvietės (kišlakas).
Moterų tautiniai drabužiai - plačios ilgos ryškių spalvų suknelės, plačkelnės (šalvari), aksominiai ar pliušiniai švarkeliai, įimti per liemenį, paltai, minkšti auliniai batai be kulnų ir kietų užkulnių, galvos apdanga – aukšti turbanai (eleček), vyrų - medvilniniai chalatai, ilgos tamsios berankovės striukės, plačkelnės, kailiniai, balto veltinio skrybėlės (ak kalpak), žiemą - kailinės kepurės (tebetej).
Kirgizai turi gausų folklorą – didvyrių epas „Manas“, poetų improvizuotojų eilėraščiai, liaudies dainos, instrumentinė muzika. Populiarios žirgų lenktynės, raitelių varžytuvės.[1]
.svg){kind=small}
