Pakistanas (urd.پاکستان = Pākistān, angl.Pakistan), oficialiai Pakistano Islamo Respublika (urd.اِسلامی جمہوریہ پاكِستان = Islāmī Jumhūriyah Pākistān, angl.Islamic Republic of Pakistan) – valstybė Pietų Azijoje. Vakaruose ribojasi su Iranu, šiaurėje ir šiaurės vakaruose – su Afganistanu, šiaurės rytuose – su Kinija, rytuose ir pietryčiuose – su Indija. Pietuose Pakistanas prieina prie Arabijos jūros. Šalies sostinė yra Islamabadas, o didžiausias miestas – Karačis.
Pakistanas kaip atskira valstybė sukurtas 1947 m. rugpjūčio 14 d., padalinus buvusią Britanijos Indiją. Iki tol per visą istoriją šalies teritorija buvo svarbi zona tarp dviejų civilizacijų – Indų civilizacijos rytuose ir Persų civilizacijos vakaruose. Dėl to rytinės dykumingos lygumos, drėkinamos Indo upės (istoriniai Pandžabo ir Sindo regionai) vystėsi veikiamos Indijos kultūros, o vakariniai kalnuoti regionai (istoriniai Beludžistano ir Puštunistano regionai) – veikiami senovės persų, o vėliau islamiškos Didžiojo Irano kultūros.
Indo baseine jau III tūkst. pr. m. e. susiformavo Indo slėnio civilizacija, viena iš didžiųjų pasaulio civilizacijų, kurios prekybiniai ryšiai ir kultūrinė įtaka siekė tuometinę Mesopotamiją ir Indijos subkontinentą. II tūkst. pr. m. e. civilizacijai nunykus, Indijos kultūriniai centrai persikėlė toliau į rytus, į Gango upės baseiną dabartinėje Indijoje. Indijos kultūros įtakoje dabartinio šiaurės Pakistano teritorijoje I tūkst. pr. m. e. viduryje suklestėjo galinga Gandharos valstybė.
Nuo III a. pr. m. e. Pakistano teritorija ėjo iš rankų į rankas tarp įvairių imperijų, kilusių arba iš Indijos, arba iš Irano. Iš pradžių teritorija atiteko Maurjų imperijai (iš Gango slėnio), vėliau – indo graikams (iš vakarų), indo-skitams (iš Sakastano), indo-partams. Galiausiai pirmaisiais mūsų eros amžiais teritorijoje įsigalėjo Kušanų imperija, kilusi iš Baktrijos, kurioje suklestėjo Budizmas. Visų šių karalysčių kultūrinis ir politinis centras buvo Gandharos regione dabartiniame šiaurės vakarų Pakistane.
Po klajoklių genčių kontrolės V–VI a. Pakistano teritorija vėl kultūriškai suskilo: vakarines dalis kontroliavo musulmoniškas Kalifatas, o rytines – hinduistinės Sindho ir Pandžabo valstybės. Nuo X a. musulmonai vis agresyviau veržėsi į vakarinį Pakistaną ir toliau į Indijos subkontinentą. Tai buvo Gaznevidų, Guridų dinastijos, Delio sultonatas (XIII–XV a.), Timūridų valstybė, Mogolų imperija (XVI–XVIII a.), Duranių imperija (XVIII–XIX a.). Šių musulmoniškų dinastijų valdymo metu vakariniame Pandžabe ir Sinde galutinai įsigalėjo Islamas, sumišęs su vietinėmis Indijos tradicijomis.
Nuo XIX a. vidurio Pakistano teritorijas nukariavo Britų Indija, užimdama Sindhą, Pandžabą ir daug vėliau – vakarines teritorijas. Valdant britams, būsimąjį Pakistaną sudarė daug smulkių feodalinių valstybėlių. 1947 m. išsivadavimo iš Britų imperijos metu, Britų Indija buvo padalinta. Į naujai sukurto Pakistano sudėtį pateko daugiausia musulmonų apgyvendintos britų Indijos dalys, o hinduistų ir kitų grupių apgyvendintos dalys, taip pat daugiausia islamiškas Kašmyras atiteko dabartinei Indijai. Dėl to kilo iki pat dabar tebesitęsiantis Kašmyro konfliktas.
Iki 1956 m. Pakistanas buvo Britų sandraugos šalimi. Jam taip pat priklausė Rytų Pakistanas (dabartinis Bangladešas), kuris nepriklausomybę paskelbė 1971 m. Po Irano revoliucijos Pakistane įsitvirtino politinis islamizmas, su pertrūkiais vykdyta krašto islamizacija. Nuo 2008 m. šalis dar kartą pasuko demokratizacijos keliu.
Pakistanas yra demokratinė parlamentinė federacinė respublika su nurodyta valstybine religija – islamu. Pirmoji konstitucija buvo priimta 1956 m., tačiau atšaukta Ajub Khano1958 m., kuris šią 1962 m. pakeitė nauja, antrąja. Baigtinė ir visapusiška konstitucija buvo priimta 1973 m. sustabdyta Zia ul Hako1977 m., tačiau vėl įsigaliojusi 1985 m. Konstitucija šalyje yra pats svarbiausias dokumentas, kurio principais remiasi dabartinė valdžia.
Nuo pat šalies nepriklausomybės Pakistanas siekia balanso santykiuose su kitomis valstybėmis.[7] Pakistanas yra itin artima Kinijos sąjungininkė.[8] Šalis taip pat aktyviai bendradarbiauja su JAV kovoje su terorizmu nuo pat 2004 m.[9] Pakistano užsienio politika ir strategija remiasi ekonominiu pragmatiškumu ir siekio užkardyti grėsmes nacionaliniam identitetui ir teritoriniam vientisumui bei santykių su kitomis musulmoniškomis valstybėmis plėtra.[10]
Lietuva ir Pakistanas diplomatinius santykius užmezgė 1994 m. gegužės 31 d., nors neoficialūs santykiai siekia XIX a. antrąją pusę. 1999 m. rugsėjo 27 d. pasirašytas, o 2003 m. ratifikuotas susitarimas dėl prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo.[11] Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Turkijoje, Pakistanui – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Lenkijoje. Trakų rajone veikia Pakistano generalinis garbės konsulatas, o Islamabade – Lietuvos garbės konsulatas.
Remiantis 2021 m. atliktais skaičiavimais, Pakistano ginkluotosios pajėgos yra šeštosios pagal dydį pasaulyje pagal aktyvios tarnybos karinio personalo skaičių (apie 651 800 karių ir 291 000 sukarintų darbuotojų).[12]
Įkūrus Pakistaną jame buvo dvi dalys, Vakarų Pakistanas ir Rytų Pakistanas, vėliau tai buvo performuota Vakarų Pakistaną išskaidant į nuo Indijos laikų likusias tradicines kiek paredaguotas provincijas. Rytų Pakistanas taip pat tapo provincija, bet vėliau paskelbė nepriklausomybę kaip Bangladešas.
Pakistanas yra Pietų Azijoje, Arabijos jūros pakrantėje. Šalies gamtovaizdžiai labai skirtingi – šiaurėje stūkso aukščiausi pasaulyje kalnų masyvai: Himalajai, Karakorumas, Hindukušas. Juose yra iškilęs aukščiausias šalyje ir antras pagal aukštį pasaulyje kalnas – K2, dar vadinamas Godvino-Osteno kalnu (8611 m). Vakaruose ir pietvakariuose iškilę Irano kalnyno pakraščiai – Beludžistano kalnynas, Suleimano kalnai, Kyrtharas, Makranas. Beveik visą rytinę Pakistano dalį užima derlinga Indo-Gango lyguma, nuo kalnų atskirta plačia priekalnių juosta (Šivalikas ir kt.). Pietrytinę ir pietinę Pakistano dalį užima Taro dykuma.
Pakistano klimatas musoninis, daugiausia tropinis, šiaurės vakaruose – subtropinis. Lygumose vidutinė sausio temperatūra vyrauja apie 12-16 °C, liepą – 30-35 °C, aukštikalnėse žiemą būdingi šalčiai žemiau -20 °C, vasarą pasitaiko šalnų. Lygumose vidutiniškai iškrenta 100–400 mm kritulių, kalnuose – vietomis virš 1000 mm. Dauguma kritulių iškrenta vasaros musono metu, tuomet dažni dideli potvyniai.
Svarbiausia šalies upė – Indas, į jį suteka Satledžas, Pandžnadas, Kabulas, Gilgitas, Činabas ir kt. Upėms būdingas musoninis režimas – smarkus potvyniai vasarą bei vandens lygio kritimas žiemą. Kalnuose yra nedidelių ledyninių ežerų.
Būdinga dykumų ir pusdykumių augmenija, vietomis yra savanų. Kalnuose yra kserofitinių krūmynų, ąžuolų ir spygliuočių medžių miškų (šalies miškingumas – 3 %).
XIX a. britų pastatytas laikrodžio bokštas Faisalabade
Apie 50 % šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Auginami kviečiai, ryžiai, medvilnė, cukranendrės, tabakas, taip pat galvijai ir avys.
Šalyje yra tekstilės pramonė, perdirbama nafta, apdirbami metalai, gaminami cementas ir trąšos.
Pakistanas importuoja naftą, įvairius įrengimus, transporto įrangą, chemikalus. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Europos Sąjungos šalys, JAV, Japonija, Kinija.
Pakistano ekonomika perėjo iš pagrįstos žemdirbyste į paremtą paslaugų sektoriumi. 2015 m. pirminis sektorius sudarė 20,9 % šalies BVP. Nepaisant to, anot Jungtinių Tautų Maisto ir žemdirbystės asociacijos, 2005 m. kviečių produkcija šalyje sudarė 21 591 400 tonų, o tai yra daugiau nei visa Afrika (20 304 585 tonos) ir beveik tiek pat, kiek visa Pietų Amerika (24 557 784 tonos).[13] Didžioji dalis gyventojų, tiesiogiai ar ne, yra susiję su šiuo sektoriumi.
Reikšingą šio sektoriaus dalį užima tekstilės pramonė. Pakistanas yra aštuntas didžiausias tekstilės dirbinių importuotojas Azijoje. Tai sukuria 9.5 % šalies BVP ir sukuria 15 mln. darbo vietų. Pakistanas yra ketvirtas pagal dydį vilnos gavėjas.[14]
Pramonė
Pramonės sektorius sukuria 19,74 % šalies BVP ir 24 % darbo vietų šalyje. Sektoriuje dominuoja stambios gamyklos (sudaro 12,2 % visos šalies BVP). Šalyje auga cemento pramonė dėl paklausos Afganistane ir statybų sektoriaus šalies viduje. 2013 m. Pakistanas eksportavo 7 708 557 tonas cemento.[15] 2012–2013 m. cementro pramonė šalyje tapo pelningiausiu ekonomikos sektoriumi.[16]
2020 m. gegužės duomenimis, Pakistane internetu naudojosi 82 mln. gyventojų – t. y., internetu besinaudojančiųjų skaičius buvo devintas pagal dydį visame pasaulyje.[17][18]
2016 m. spalio mėn. Pakistanas pagamino 1 135 megavatų atsinaujinančios energijos. Iki 2025 m. pagaminamos atsinaujinančios energijos kiekį siekiama pakelti iki 10 000 megavatų.[19]
Paslaugų sektorius
2014–2015 m. duomenimis paslaugų sektorius sudaro 58,8 % BVP ir yra tapęs pagrindiniu šalies ekonomikos varikliu.[20] Paslaugų sektoriaus dalis BVP auga sparčiausiai ir šis sektorius išlieka svarbus kitiems dviems sektoriams.[21]
Pakistanas yra penkta pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė, pasižyminti dideliu gyventojų skaičiaus augimu (1990–2008 m. siekė 54 %). Didžioji dauguma gyventojų susitelkę derlingame Indo slėnyje (Indo-Gango lygumos dalis), kur gyventojų tankumas viršija 300 žm./km² ir kur įsikūrę beveik visi didžiausi Pakistano miestai. Retai gyvenamas kalnuotasis Gilgitas-Baltstanas bei dykumos šalies pietvakariuose.
Badšahio mečetė Lahore yra viena iš didžiausių mečečių pasaulyje
Pakistano valstybinė religija – islamas.[22] Tikėjimo laisvę garantuoja Pakistano konstitucija, suteikianti visiems savo piliečiams teisę praktikuoti ir skelbti savo tikėjimą, jei tik tai neprieštarauja viešajai tvarkai, teisei ir moralei.[23]
Visi musulmonai sudaro 96,47 % šalies gyventojų. Be hinduizmo ir krikščionybės šalyje gerokai kuklesniais mastais išpažistami sikhizmas, budizmas, džainizmas, o parsų mažuma – zoroastrizmą. Savą religiją ir tapatybę turi itin negausi šalyje kalušų mažuma.[24]
Pakistano kultūra susiformavo veikiant Indijos, Persijos, arabų kultūroms. Socialinė santvarka gan patriarchalinė, bendruomeninė (ypač kaimuose). Nuo Pakistano kultūros gan skirtinga šalies šiaurės aukštikalnių (Gilgito-Baltistano) gyventojų kultūra, kuri artimesnė tibetiečių kultūrai.
Pakistanas turi senas literatūrines tradicijas. Iki XIX a. tai buvo daugiausia poezija, religiniai, mistiniai, visuomeniniai tekstai. Britų valdymo laikais ėmė rastis vakarietiškos literatūros rašytojų. Iškiliausiu šalies poetu laikomas Mohamadas Ikbalas, kuris buvo viena svarbiausių asmenybių Pakistano nepriklausomybės judėjime. Žymiausias šiuolaikinės pakistaniečių literatūros atstovas yra Faizas Ahmadas Faizas.
Pakistanas turi gausų architektūros paveldą – Indo slėnio civilizacijos miestų liekanas (Mohendžo Daras, Harapa, Kot Didžis ir kt.), graiko-budistinės architektūros pavyzdžių (Tachti Bahis), gausų tradicinės islamo architektūros, ypač Mogolų eros, paveldą (Badšahio mečetė, Lahoro tvirtovė, Vazir Chano mečetė). Kolonijiniais laikais buvo statomi labiau europietiškos architektūros funkciniai statiniai, o šiuolaikinės Pakistano architektūros šedevru laikoma Faisalo mečetė Islamabade.
Pakistano muzika įvairialypė. Vienas labiausiai reprezentacinių šalies muzikos stilių yra sakralinė sufijų muzika Qawwali, kurios žymiausias atstovas – Nusratas Fate Ali Chanas. Kitas tradicinis poetinis-religinis muzikos stilius yra gazelis. Iš šiuolaikinės muzikos populiari pop muzika (ypač Bolivudo muzika), hip-hopas, rokas.
Populiariausios sporto šakos Pakistane – žolės riedulys ir kriketas. Šalies kriketo rinktinė yra laimėjusi pasaulio čempionatą (1992 m.) ir pasižymi nuožmia konkurencija su Indija. Žolės riedulio rinktinė1971 m., 1978 m., 1982 m. ir 1994 m. yra tapusi pasaulio čempione bei triskart iškovojusi auksą olimpinėse žaidynėse. Dar žaidžiamas skvošas, tenisas.
↑Shahi, Abdul Sattar; foreword by Agha (2013). Pakistan's Foreign Policy, 1947–2012: A Concise History (3rd leid.). Karachi: Oxford University Press, Shahi. ISBN978-0-19-906910-1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
↑Simons, Gary F.; Fennig, Charles D., eds. (2017). „Pakistan – Languages“. Ethnologue: Languages of the World (20th leid.). Suarchyvuotas originalas 2017-09-02.
.jpg)
