Himalajai (skr.हिमालय = IAST: Himālaya, urd.ہمالیہ = Hamāleh, kin. 喜馬拉雅山脈, pinyin: Xǐmǎlāyǎ Shānmài) – kalnų grandinė Centrinės Azijos pietinėje dalyje, skirianti Indijos subkontinetą nuo Tibeto plynaukštės.[1]
Himalajų kalnų sistema yra aukščiausia Žemėje su 14 aukščiausių viršukalnių pasaulyje, įskaitant ir Everesto (Džomolungmos) kalną. Čia iškilę virš trisdešimties viršukalnių, siekiančių 7 620 m, tuo tarpu aukščiausia viršukalnė už Azijos žemyno ribų – Akonkagva – siekia tik 6 959 m. sanskrito kalba „Himalajai“ reiškia „sniego buveinė“ (iš žodžių hima „sniegas“ ir ālaya „buveinė“).
Šivaliko kalnagūbris – jauniausia iš trijų virtinių, vadinamoji Subhimalajinė virtinė, iškilusi apie 1200 m. Ji sudaryta iš kylančių Himalajų erozinės medžiagos. Šioje gamtinėje zonoje įsiterpę dideli tropiniai slėniai, vadinami vidiniais terajais.
Žemieji Himalajai (arba Mahabharatos kalnagūbris) – virtinė, iškilusi 2000–5000 m. Čia driekiasi Indijai priklausantys Šimla, Nainital ir Dardžilingo kalnai. Driekiasi nuo Indo upės vakaruose iki Brahmaputros rytuose. Prieš Bramaputrą susilieja su Aukštaisiais Himalajais. Šios grandinės zonoje ir į šiaurę nuo jos yra tinkamos sąlygos žemdirbystei, todėl regionas gana tankiai gyvenamas.
Aukštieji Himalajai – labiausiai į šiaurę nutolusi virtinė yra vadinama Aukštaisiais Himalajais, ji yra viena iš seniausių ir iškyla daugiau nei 6000 m; jai priklauso aukščiausios pasaulio viršukalnės, išskyrus antrąjį pagal aukštį planetos kalną K2, kuris priklauso Karakorumo kalnynui.
Himalajai susidarę alpinės kalnodaros metu. Kalnai iškilo Indijos plokštei susidūrus su Eurazijos plokšte. Indijos plokštė ir toliau 67 mm per metus greičiu remiasi į Eurazijos plokštę, dėl to Himalajai vis dar palengva kyla (20 mm per metus). Pietiniai šlaitai sudaryti daugiausia iš smiltainio ir konglomerato, šerdiniai šlaitai ir ašinė dalis – gneiso, granito, kristalinių skalūnų, filito bei kitų kristalinių ir metamorfinių uolienų.
Himalajai nuo Indo-Gangos lygumos kyla trimis pakopomis – Šivaliko kalvomis, toliau Mažaisiais Himalajais (Pir Pandžalas, Dhaoladharas ir kt.) bei keleto slėnių ir dubumų (Katmandu, Kašmyro slėnių ir kt.) atskirtais Didžiaisiais Himalajais. Pastarieji skirstomi į Asamo, Nepalo, Pandžabo ir Kumaono dalis. Jiems būdingi alpinio pobūdžio smailiaviršūniai gūbriai, dideli aukščių skirtumai, didelis apledėjimas (~33 000 km²). Šiauriniai Himalajų šlaitai lėkštesni, leidžiasi į Tibeto plokščiakalnį, nuo kurio skiria Jarlung Campo slėnis.[2]
Ežerai
Gokyo ežeras
Himalajų regionas yra nužymėtas šimtais ežerų. Dauguma jų virš jūros lygio iškilę daugiau nei 5 000 m. Didžiausias ežeras – Pangongas – driekiasi ties Indijos ir Tibeto siena. Jis pakilęs virš jūros lygio apie 4600 m, yra 8 km pločio ir beveik 134 km ilgio. Aukščiausiai esantis ežeras yra Gurudongmaro ežeras šiauriniame Sikime (5 370 m).
Gurudongmaro ežeras
Įtaka klimatui
Himalajai turi nepaprastą įtaką Indijos subkontinento ir Tibeto plynaukštės klimatui. Jie apsaugo nuo šaltų, sausų arktinių vėjų, pučiančių į subkontinento pietus, todėl temperatūra Pietų Azijoje yra aukštesnė negu atitinkamose kitų žemynų platumose. Himalajai taip pat suformuoja barjerą musoniniams vėjams, kurie, negalėdami plūsti į šiaurę, atneša daug drėgmės Terai regionui. Manoma, kad Himalajai daro didelį poveikį Centrinės Azijos Taklamakano ir Gobiodykumoms.
Kalnų grandinės taip pat sulaiko vakarų vėjus iš Irano, kurie žiemą atneša sniegą Kašmyrui, liūtis Pandžabui ir šiaurinei Indijai. Tačiau dalis šaltų šiaurės vėjų pasiekia Brahmaputros slėnį, atvėsindami orą Šiaurės Rytų Indijoje ir Bangladeše.
Gamta
Pietiniuose, musonų veikiamuose Himalajų šlaituose iškrenta nuo 1000 (vakaruose) iki 4000 mm (rytuose) kritulių. Šioje kalnų pusėje ryškus vertikalus zoniškumas – nuo pelkėtų džiunglių (terajų) gamta keičiasi į visžalius atogrąžų miškus, toliau į lapus metančių medžių ir spygliuočių miškus, krūmynus, pievas. Šiauriuose, sausringuose šlaituose vyrauja kalnų stepės ir pusdykumės. 5000 m aukštyje prasideda ledyniniai kraštovaizdžiai.
Religija ir mitologija
Keletas vietų Himalajuose turi sakralinės reikšmės reikšmės hinduizmo ir budizmo išpažinėjams. Hinduizme Himalajai įsivaizduojami kaip dievas Himavanas, Šivos žmonos Parvatės tėvas. Svarbiausios šventvietės:
Kailašo kalnas – 6718 m aukščio viršukalnė, kuri laikoma dievo Šivos buveine, taip pat didžiai gerbiama budistų, bei papėdėje telkšąs Manasarovaro ežeras, iš kurio išteka Brahmaputra.
Taip pat Himalajuose gausu Tibeto budistų gerbiamų vietų – šventųjų kalnų, perėjų, upių; daugelyje slėnių stovi vienuolynai.
