Zanzibaras (suah.Jamhuri ya Watu wa Zanzibar) – pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, kurį sudaro salos rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne. Jame yra dvi didelės salos (Zanzibaras ir Pemba), taip pat daugybė smulkių salelių. Gyventojų – apie 1 mln. (2000 m.), bendras plotas – 2643 km².
Svarbiausias Zanzibaro centras – Zanzibaras, kurio senamiestis vadinamas Stone Town (suah.Mji Mkongwe, Akmeninis miestas).
Pirmieji Zanzibaro salos gyventojai buvo persų imigrantai iš Širazo miesto (Iranas). Jie ir davė salai pavadinimą – Zangi - bar (persų k. – „juodųjų krantas“). Nors galima ir kita pavadinimo kilmė – Zayn Z'al Barrarabų kalba reiškia „Mugių sala“.
Nuo 1698 m. Zanzibaras priklausė Omano sultonatui.
1840 m.Omano sultonasSayyid Said bin Sultan Al-Busaid perkėlė sostinę iš Maskato į Stone Town. Po sultono mirties tarp jo sūnų prasidėjo nesutarimai dėl to, kam priklausys sala. Po konfliktų Zanzibaro sultonatas atsiskyrė nuo Omano kaip atskira valstybė. Šiame laikotarpyje Zanzibaro sultonas valdė ir visą rytinę Afrikos pakrantę, vadinamą Zanj, įskaitant Mombasą ir Dar es Salamą, nuo Mogadišo šiaurėje iki Mozambiko pietuose. Jis kontroliavo prekybinius kelius su Afrikos giluma iki Kindu prie Kongo upės.
1866 m. britų - vokiečių pasienio komisija nustatė 10 mylių pločio navigacinę neutralią zoną nuo Delgado kyšulio (dab. Mozambikas) iki Kipinio (dab. Kenija), įskaitant visas salas (jų tarpe ir Zanzibarą), kartu su keliais Somalio pakrantės miestais.
Pagal Heligolando-Zanzibaro sutartį (1890 m.) tarp Vokietijos ir Britanijos, vokiečiai įsipareigojo nereikšti pretenzijų į Zanzibarą, atitekusį Britanijai (protektoratas).
Iki 1913 m. Britanija skirdavo vizirį, 1913–1963 m. – rezidentą.