Lietuvos administracinis suskirstymas – Lietuvos suskirstymas į administracinius-teritorinius vienetus. Po paskutinės savivaldybių reformos, įvykdytos 1999–2000 m., Lietuva yra suskirstyta į 60 savivaldybių, kurios savo ruožtu suskirstytos į 545 seniūnijas (2021 m.). 1995–2010 m. savivaldybės buvo pavaldžios 10 apskričių, tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Nuo 2009 m. seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas. Savivaldybės:
Lietuvos administracinis suskirstymas per valstybės istoriją buvo įvairus ir iš esmės keitėsi. Iki visiško valstybės centralizavimo XIV–XV a. LDK priklausė daug žemių ir kunigaikštysčių, kurių skaičius ilgainiui mažėjo, tiek dėl valstybės teritorijos pokyčių, tiek ir dėl pačių žemių jungimosi į stambesnius vienetus. XIV a. 2-ojoje pusėje pradėtos steigti seniūnijos (pvz., Paštuvos, Trakų, Veliuonos, Vilniaus).
XV–XVI a. jų vietoje kūrėsi centrinei valdžiai pavaldžios vaivadijos, kurių dauguma vėliau dalijosi į mažesnius administracinius vienetus – pavietus. Pirmasis toks aktas etninėje Lietuvoje atliktas 1413 m. Horodlės susitarimais, kai buvo įkurtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, o Žemaitijos kunigaikštystei suteiktos vaivadijos teisės. Pagal 1422 m. Melno taiką Lietuvai galutinai atiteko Žemaitija, kuri jos valdžioje buvo jau nuo 1409 m., kuomet įvyko žemaičių sukilimas ir tai nulėmė Žalgirio mūšį (1410 m.) ir Žemaitijos prijungimą prie LDK bei Livonijos ordino išvijimą (1411 m.). Žemaitiją, prijungtą prie LDK, valdė seniūnas; vėliau ji buvo prilyginta vaivadai (vaivadijos administratoriui).
XV a. LDK pradėta steigti apskritis (pavietus). 1564–1566 m. teismų ir administracinės reformos metu galutinai susiformavo LDK administracinė sistema, praktiškai nekitusi iki XVIII a. pabaigos. Stambiausi vienetai buvo vaivadijos (ir seniūnija), kurios dalintos į mažesnius administracinius vienetus – pavietus, o šie dalinti į valsčius. XVI a. LDK teritorijoje buvo 9 vaivadijos ir 1 seniūnija. Iš jų dabartinė Lietuva užima trijų vienetų teritoriją:
Nuo XVII a. LDK teritorijos mažėjo, ji palaipsniui neteko savo vaivadijų, kurios pereidavo Rusijai. 1657–1686 m. ji neteko Smolensko, per pirmąjį padalinimą (1772 m.) – Mstislavlio, dalies Minsko, Vitebsko, Polocko vaivadijų, per antrąjį padalinimą – šių vaivadijų likučiai, taip pat rytinės Vilniaus, Naugarduko, Bresto vaivadijų teritorijos. Dalis Trakų vaivadijos (Užnemunė) atiteko Prūsijos imperijai.
Po 1793 m. ATR padalijimo, LDK administracijoje įvykdytos naujos reformos, kurių metu keletas pavietų performuotos į vaivadijas: taip atsirado Gardino, Breslaujos, Merkinės vaivadijos, taip suformuojant 6 vaivadijas. Tačiau šios reformos galiojo tik iki 1795 m.
Taigi, pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais, po kelių administracinių reformų, XIX a. pradžioje beveik visa dabartinė Lietuva atsidūrė Vilniaus gubernijoje. Ji buvo dalijama į senuosius administracinius vienetus – pavietus, kuriuos po 1830–1831 m. sukilimo raštvedyboje įsigalint rusų kalbai imta vadinti apskritimis (rus.уезд).
1819 m. Palanga su apylinkėmis iš Vilniaus gubernijos perduota Kuršo gubernijai. 1835–1839 m. Vilniaus gubernijos administracinės reformos metu panaikinta Trakų apskritis ir jos teritorija atiteko Vilniaus ir Kauno apskritims. 1840 m. iš Lietuvos Gardino ir Lietuvos Vilniaus gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas. 1842 m. pabaigoje iš dalies Vilniaus gubernijos apskričių įkurta Kauno gubernija. 1843 m. carinėje Lietuvoje buvo 2 gubernijos (išsamiau žr. čia).
Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei, 1915 m. imta kurti naujus administracinius vienetus, pavaldžius karinei Oberosto žemei. Ji buvo suskirstyta į 6 sritis.
Tarpukario Lietuvos apskritys (1918–1950 m.)
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos apskritys ėmė rastis 1918 m. pabaigoje, tačiau tam kurį laiką trukdė bolševikų įsiveržimas. Oficialiai apskritys įteisintos 1919 m. liepos 1 d. įstatymu, nors Vilniaus krašto okupacija ir 1923 m. atgauta Klaipėda privertė keisti kai kuriuos vienetus. Iki prijungiant Klaipėdą Lietuvos plotas buvo 53242 km², o prijungus Klaipėdos krašto 2416 km², ji tapo 55658 km² ploto.
Tarpukariu Lietuvoje sudarytos 23 apskritys ir 365 valsčiai, kuriuos sudarė seniūnijos (išsamiau žr. čia). 1931 m. gegužės 2 d. priimtas savivaldybių įstatymas.
Atėjus sovietų valdžiai apskričių išliko tiek pat, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jų skaičius padidėjo iki 41. 1940 m. Lietuvoje (įskaitant Klaipėdos kraštą) buvo 25 apskritys ir 267 valsčiai. 1941 m. pradžioje Lietuvoje be Klaipėdos krašto buvo 23 apskritys ir 261 valsčius.
Sugrįžus sovietų valdžiai apskričių sistema atkurta. Po karo buvo 26 apskritys, 320 valsčių ir 3032 apylinkės. 1946 m. kovą LTSR patvirtintos 26 apskritys ir 267 valsčiai, 1947 m. 37 apskritys, 320 valsčių ir 2900 apylinkių, 1949 m. įkurtos dar 4 apskritys (žr. čia).
LTSR rajonai (1950–1994 m.)
1950 m. birželio 20 d. įvykdyta administracinė reforma, visos apskritys buvo panaikintos ir suformuoti mažesni 87 rajonai, pavaldūs 4 sritims (išsamiau žr. čia). Sritys panaikintos 1953 m. gegužės 28 d. kaip L. Berijos politikos padarinys; LTSR liko 88 rajonai ir 8 respublikinio pavaldumo miestai. 1961 m. liko 41 rajonas, o per 1959–1972 m. reformą palikta 44 rajonai, kurie buvo ir žlungant TSRS; be to, 1986 m. buvo 11 respublikinio pavaldumo miestų. Rajonai buvo skirstomi į apylinkes.
Gyvenvietės taip pat turėjo atskirą administracinį statusą: