Miesto tipo gyvenvietė (trump. mtg) – SSRS egzistavęs gyvenvietės tipas, tarpinis tarp miesto ir kaimo. Lietuvoje įvairiu metu jų buvo apie 20. Po nepriklausomybės atgavimo dauguma šių gyvenviečių tapo miestais, kai kurios – miesteliais.
Statusas ir ypatumai
Gyvenvietės, pertvarkytos į miesto tipo gyvenvietes, turėdavo valstybinį butų ūkio fondą, bent 2000 gyventojų, iš kurių bent 2/3 yra darbininkai (neskaitant žemės ūkio darbuotojų), tarnautojai ir jų šeimų nariai. Šioms gyvenvietėms taip pat priskiriamos kurortinės ir poilsinės gyvenvietės, jeigu į jas kasmet atvažiuoja ilsėtis ir gydytis daugiau nei 50 proc. nuolatinių gyventojų skaičiaus. Kai kuriais atvejais miesto tipo gyvenvietės statusas suteikiamas ir mažesnėms gyvenvietėms, jeigu yra ryški jų ekonominės, socialinės raidos, gyventojų daugėjimo perspektyva.
Miesto tipo gyvenvietės teises suteikdavo ar panaikindavo LSSR AT Prezidiumas rajonų vykdomųjų komitetų teikimu ir LSSR ministrų tarybos siūlymu.
Istorija
Dauguma tokių gyvenviečių išaugo prie pramonės įmonių: statybinių medžiagų gamybos (Garliava, Gelgaudiškis, Venta), durpių gavybos (Baltoji Vokė, Ežerėlis, Tyruliai), medžio apdirbimo (Rūdiškės), popieriaus (Grigiškės), audinių (Juodupė) fabrikų, prie statybų (Elektrėnai, Sniečkus). Pirmosiomis miesto tipo gyvenvietėmis sovietmečiu paskelbti 1946 m. rugpjūčio 3 d. įsaku kurortai Birštonas, Likėnai ir vasarvietės Juodkrantė, Kačerginė, Kulautuva, Nida, Preila. Daugiausia tokių gyvenviečių (17) įsteigta 1958 metais.
Kai kurios iš pirmųjų gyvenviečių tapo miestais:
Kelios gana greitai neteko teisių ir tapo kaimais:
Dalis buvo prijungta prie miestų:
1985 m. buvo 22 miesto tipo gyvenvietės, jose gyveno 87,7 tūkst. žmonių (1979 m. 63,6 tūkst.).
Miesto tipo gyvenvietės 1986 metais:
Šaltiniai
Nuorodos
