Šis straipsnis yra apie Lietuvos istorijos laikotarpį nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki nepriklausomybės praradimo 1940 m., dar vadinamą Pirmąja Respublika.
1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į gruodžio 11 d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. Sausio 8 d. buvo pristatytas naujo akto projektas, kuris pakartojo gruodžio 11 d. akto pirmąjį paragrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pataisa apie Steigiamojo Seimo būtinybę.
Lietuvos Taryba
Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Visišką nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, sukurta Vakarų šalių pavyzdžiu. Lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją Vyriausybę:
1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržia Raudonoji armija. Iki 1919 m. vasaros puolimas sustabdomas ir bolševikai išstumiami iš Lietuvos. Bolševikų kurta Litbelo respublika išyra.
1919 m. balandžio 4 d. buvo priimta nauja laikinoji Konstitucija. Pagal šią Konstituciją įstatymų leidimas yra paskirstomas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės. Valstybės taryba yra principinė įstatymų leidimo ir sutarčių sudarymo institucija. Prezidentas turi teisę įstatymus leisti tarp Tarybos sesijų.
1919 m. rudenį Antantė nurodė Vokietijai išvesti iš Lietuvos kariuomenę, tačiau dalis vokiečių karių perėjo į bermontininkų gretas ir mėgino perimti Lietuvos teritoriją, tačiau Lietuvos savanorių ir kariuomenės buvo sumušti Radviliškio kautynėse.
1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi, pasirašyta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d., pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per Maladečną, Lietuvai sugrąžintas Gardinas ir kitos etninės žemės.
Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal Antantės valstybių sutartį dėl taip vadinamosios Kerzono linijos.
Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė liepos 15 d. ir čia jau rado rusų armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.
1920 m. spalio 9 – spalio 10 d., grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį su Lenkija, Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš Juzefo Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos. Labiausiai kišosi lenkams palanki Prancūzija, kuri, prognozuodama Rusijos įtaką, darė spaudimą susijungti su Lenkija. Lietuvos laikinąja sostine, persikėlus vyriausybei, tapo Kaunas.
Pirmaisias metais po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti Lietuvą tik de facto, tačiau ne de jure. Dauguma pasaulio valstybių delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos.
Švedija buvo pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvą de facto pasiuntinio Berlyne nota 1918 gruodžio 12 d., Lietuvai faktiškai dar netapus valstybe. 1919 m. pradžioje buvo gauti Norvegijos ir Danijos pripažinimai de facto. Vėliau, 1919 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Vyriausybę de facto pripažino Didžioji Britanija, o 1920 m. gegužės 11 d. - Prancūzija. Lietuvos atstovo Prancūzijoje Oskaro Milašiaus 1919 m. kovo 29 d. telegramoje LR užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui rašoma, kad Lietuvos pripažinimo klausimas Prancūzijos parlamente buvo pradėtas svarstyti jau kovo pabaigoje[1].
Tačiau po to, kai 1920 m. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Sąjunga, tarptautinio pripažinimo procesas gerokai paspartėjo, ir prasidėjo oficialus Lietuvos pripažinimo procesas. 1921 m. iš viso Lietuvą de jure pripažino pirmosios 10 valstybių.
Vėliausiai, 1924 m. buvo gauti Austrijos (vasario 7 d.), Rumunijos (rugpjūčio 21 d.) ir Bulgarijos (lapkričio 3 d.) pripažinimai[1].
Pasibaigus tarptautinio Lietuvos pripažinimo procesui pasikeitė ir Lietuvos atstovavimo užsienyje pobūdis bei lygis. 1924 m. lapkričio mėnesį užsienio valstybėse Lietuva turėjo 7 pasiuntinybes, kurioms vadovavę diplomatai buvo vadinami nepaprastaisiais pasiuntiniais arba įgaliotaisiais ministrais (JAV – K. Bizauskas, JK – E. Galvanauskas, Čekoslovakijoje ir Rumunijoje – D. Zaunius, Italijoje – P. Klimas, Rusijoje – J. Baltrušaitis, Vokietijoje – V. Sidzikauskas). Tuo pačiu 9 šalyse veikė Lietuvos atstovybės, vadovaujamos laikinųjų reikalų patikėtinių (chargé d‘affairs): Austrijoje, Šveicarijoje ir Vengrijoje Lietuvą atstovavo V. Sidzikauskas (rezidavo Berlyne), Danijoje ir Norvegijoje – I. Šeinius (rezidavo Stokholme), Estijoje ir Latvijoje – A. Aukštuolis, Vatikane – J. Macevičius. Prancūzijoje Lietuvos interesams atstovavo O. Milašius, vadintas delegue du gouvernement[1].
Valstybės raida
Iki 1926 m. perversmo
Vienas iš pirmųjų Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžių.
Dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politinės situacijos Steigiamojo Seimo sušaukimas buvo ilgai atidėliojamas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo išleistas 1919 m. lapkričio mėn. Patys rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14-15 d., išrinkti 112 atstovų. Parlamente susidarė trys didžiosios partinės grupuotės: krikščionys demokratai, liaudininkai ir socialdemokratai. Komunistų partija buvo uždrausta nuo 1919 m.
Iki Steigiamojo Seimo ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė respublika, kas buvo įtvirtinta 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje. Ši pirmoji nuolatinė konstitucija atspindėjo tuo metu Vakaruose vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.
Bendra šios Konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį. Įstatymų leidimo teisė suteikta išimtinai Seimui, kuriam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Respublikos prezidentui buvo paliktos reprezentacinės funkcijos.
Lietuvos kariuomenės paradas Klaipėdos teatro aikštėje 1923 m.
Kaip vieną iš svarbiausių priešrinkiminių pažadų imta įgyvendinti Žemės reforma, kuri iš pradžių aprūpino žeme savanorius. Vėliau buvo nusavintos anksčiau Rusijos konfiskuotos žemės, kurios buvo išdalintos kolonistams, nustatytas ūkių valdomos žemės limitas iki 80 ha, taip atitraukiant nuo žemės sulenkėjusius dvarininkus. Kadangi daugumą Seime turėjo krikščionys demokratai, ji nebuvo tokia radikali kokią planavo, pvz., liaudininkai bei mažiau radikali nei kitose Baltijos šalyse.
Iki 1926 m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės, vyriausybę sudarė liaudininkai ir socialdemokratai, kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti, sukeldama konfliktus su krikščionimis demokratais. Socialdemokratų vyriausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo bažnyčios. Augančią įtampą didino ir atsinaujinę radikalų veiksmai, kai buvo panaikinta nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis. Kontroversiškai vertintas ir Švietimo ministerijos leidimas įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.
Po 1926 m. perversmo
1926 m. gruodžio 17 d. krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią.
Antanas Smetona
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos, kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu, rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. Gruodžio 27 d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „keturi komunarai“).
Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik 1936 m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. gegužės 9 d. įstatymą, į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetonos priimta 1938 m. gegužės 5 d. Konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.
A. Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus: (1927 m. rugsėjį – valstiečiai liaudininkai, 1927 m. lapkritį – krikščionys demokratai ir 1934 m. birželio 7 d. – vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. vasario 1 d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę. 1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.
1938 m. Konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-rių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
Nuo 1935 m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos-Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. kovo 17 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.
Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. 1939 m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 gyventojų. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.
Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.
Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.
Vilniaus krašto teritorija Baltarusios TSR sudėtyje nuo 1939 m.
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 m. rugsėjo 17 d., paskelbus dalinę mobilizaciją, surinkta 100 000 karių, spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota.
Prasidėjus karui tolimesnį Lietuvos likimą lėmė Molotovo-Ribentropo paktu pasiekti SSRS ir Vokietijos susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis atsidūrė Sovietų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Tarybų Sąjungai.
Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje sovietai pareiškė norą aptarti šalių santykius. Lietuvos vyriausybei suteiktas pasirinkimas buvo toks: 1) arba ji pasirašo Sovietų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Sovietų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konfliktą su Sovietų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas, parodė Suomijos patyrimas. Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma savitarpio pagalbos sutartis. Iš karto po to sovietų karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė karinėse bazėse Naujojoje Vilnioje, Gaižiūnuose (prie Jonavos), Prienuose ir Alytuje.
1939 m. spalio mėn. SSRS grąžino Lietuvai sostinę Vilnių, tačiau tik mažiau nei pusę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos Vilniaus krašto teritorijos. Kitą dalį atidavė Baltarusijos SSR. Tuo TSRS 'de facto' aneksavo nemenką dalį lietuvių etninių žemių su Gardino, Lydos, Ašmenos, Smurgainių ir kitais miestais bei daugeliu lietuvių gyvenamų plotų. Teritorijos grąžinimas Lietuvai buvo atliktas su ultimatyvaus reikalavimo tenkinimu dislokuoti Vilniaus krašte ir Lietuvos centre Raudonosios armijos karines bazes.
1919 m. sausio 16 d. išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis. 1919 m. pradžioje Lietuvoje buvo 31 apskritis, kurios buvo suformuotos remiantis ankstesnėmis apskritimis, egzistavusiomis Oberoste.
Tačiau tais pačiais metais Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. Tokiu būdu Lietuva de facto neteko 10 apskričių, o viena, Seinų apskritis, buvo padalinta tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nepaisant to, Lietuva laikė šias apskritis savo teritorijos dalimi, o Vilnių - oficialia valstybės sostine. 1923 m. Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, kur suformuotos 3 naujos apskritys.
Taigi, nuo 1923 m. Lietuva administravo 23 apskritis (kartu su 3 Klaipėdos krašto apskritimis, išsamiau čia). Apskritys buvo labai nevienodo dydžio, pvz., Seinų buvo 1100 km² ir 41 tūkst. gyventojų, tuo tarpu Šiaulių – 4780 km² ir 191 tūkst. gyventojų.
Apskritys suskirstytos į valsčius, o šie - į seniūnijas. Kauno miestas, Klaipėdos miestas, Panevėžio miestas, Šiaulių miestas ir Ukmergės miestas taip pat turėjo atskirų apskričių statusą, tačiau į bendrą apskričių skaičių nebuvo traukiami. Apskritį valdė apskrities viršininkas, vietos savivaldos organai – taryba ir apskrities valdyba, apskritis turėjo savo agronomą, žemėtvarkininką, akušerę, felčerį, gydytoją.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo agrarinė šalis. Industrializacijos lygis Lietuvoje buvo labai mažas. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Vokietija, Anglija, vėliau Sovietų Sąjunga. Prekybiniai ryšiai labai priklausė nuo politinių santykių, ypač su Vokietija. Taip Anglija tapo pagrindiniu prekybos partneriu po 1935 m., kai pablogėjo santykiai su Vokietija, bet vėliau spaudžiant Vokietijai ekonominiai ryšiai su Anglija apriboti ir 1940 m. pagrindine prekybos partnere tapo Vokietija.
Nepaisant politinio gyvenimo įtampų, 1918–1940 m. Lietuvoje ypač pakilo šalies ūkis, jos kultūrinio bei mokslinio gyvenimo lygis, lyginant jį su prieškariu. Imta perorientuoti valstybės ūkį iš Rusijos į Vakarų rinkas. Stiprinti ekonominiai santykiai su Vokietija, Anglija, Prancūzija, Čekoslovakija, Belgija, Šveicarija. Steigtos didelės valstybinės įmonės „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, kurta įmonėms reikalinga infrastruktūra regionuose. Taip įvairiuose šalies miesteliuose pastatyta naujų pieninių pastatų. Augo mėsos, kiaušinių ir pieno produktų eksportas.
Kultūrinis gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.
Gerėjanti šalies ekonominė situacija leido daugiau investuoti į gyventojų švietimą. Ypač sparčiai plėstas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Įvestas privalomas pradinis mokslas. Kurtos profesinės mokyklos[3]. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą, jame ne tik buvo kviečiami dėstyti vietiniai mokslininkai, tačiau kviesti įvairiausių sričių profesionalai iš užsienio. Taip į Lietuvos mokslo pasaulį įsiliejo tokie asmenys, kaip filosofas Vosylius Sezemanas, kalbininkai Eduardas Volteris, Horstas Engertas, Gotliebas Studerus, Alfredas Sennas,Francas Brenderis, istorikai Levas Karsavinas, Ivanas Lapo, botanikas Konstantinas Regelis, matematikas Otas Falkas, ekonomistas Viktoras Jungferis, gydytojai Valdimiras Lazersonas, Aleksandras Hagentornas, Eberas Landau. Jų dėka ne tik kilo studijų kokybė, bet ir Lietuvos vardas buvo plačiau minimas už jos ribų.
Daug investuota į šalies architektūrą. Mediniai pastatai buvo keičiami mūriniais. Atsiskleidė savitas modernistinis stilius. Vladimiras Dubeneckis barokines formas perpynė su liaudies meno motyvais suprojektuodamas „Ragučio“ bendrovės namą Kaune ir rekonstruodamas Valstybės Teatro pastatą. Neoklasicizmo stiliumi pastatytas, M. Songailos suprojektuotas, Lietuvos banko pastatas, Teisingumo ministerija, Lenkų kredito draugijos rūmai, M. K. Čiurlionio muziejaus kompleksas. Karolio Reisono, Edmundo Fryko, Antano Jokimo, Felikso Vizbaro, Klaudijaus Dušausko-Duž-, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir kitų architektų kuriami pastatai kilo ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Valstybės užsakymu buvo statomi modernūs pašto pastatai, ligoninės, mokyklos, savivaldybės, ugniagesių rūmai. Daugėjo mūrinių maldos namų, Šaulių sąjungos rūmų ir privačių gyvenamųjų namų. Greta pastatų buvo statomi įvairiausi paminklai. Ypač ženklus jų skaičius 1928 m. švenčiant 10 metų nepriklausomybės jubiliejų ir 1930 m., kuomet buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktis.
1918–1940 m. klestėjo įvairaus pobūdžio menas. Kūrė dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, scenografai. 1919 m. Kaune buvo atidarytas Tautos teatras. Įkūrėjas ir režisierius Antanas Sutkus, dailininkas Vladas Didžiokas, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Didžioji dalis statytų spektaklių sukurti lietuvių dramaturgų. 1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais metais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė buvo sujungti į vieną Valstybės teatrą. Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Augo rašytojų ir poetų skaičius. Kilo jų meninis lygis. Plito kokybiška verstinė literatūra. 1922 m. įsteigta Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Ji leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas. Į lietuvių literatūros klasiką įėjo tokios pavardės kaip: Kazys Boruta, Bernardas Brazdžionis, Juozas Grušas, Kazys Inčiūra, Vincas Krėvė-Mickevičius, Ieva Simonaitytė, Kazys Binkis[4].
Žymiausi to meto dailininkai susibūrė Kaune. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose. Išryškėjo A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio, skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, grafikų A. Brako, P. Galaunės ir daugelio kitų menininkų talentas. Jie sėkmingai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Dalyvavo užsienio parodose. 1920 m. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.
.svg)
.png)
.jpg)
.jpg)
