Suomių kalba

Suomių kalba suomen kieli
Kalbama	Suomijoje, Estijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje (Karelijoje)
Kalbančiųjų skaičius	~6,5 mln.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	124
Kilmė	Uralo  Finougrų   Finų    Baltijos finų    Suomių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Suomija  Europos Sąjunga
Kalbos kodai
ISO 639-1	fi
ISO 639-2	fin
ISO 639-3	fin
SIL	?
Geografinis paplitimas

Suomių kalbos dialektai. 1. Pietvakarių. 2. hämäläismurteet. 3. Ostrobotnijos. 4. keskipohjalaiset ir pohjoispohjalaiset 5. peräpohjalaiset. 6. Savonijos. 7. Pietryčių.

Suomių kalba – kalba, kuria kalba dauguma Suomijos gyventojų ir etniniai suomiai, gyvenantys už Suomijos ribų. Tai yra ir oficiali Suomijos kalba, ir oficiali mažumos kalba Švedijoje.

Suomių kalba priklauso Uralo kalbų šeimos finougrų kalbų grupės Baltijos finų kalbų pogrupiui ir pagal kaitybą priskiriama agliutinacinėms kalboms.

Suomių kalba šnekama Suomijoje (išskyrus švediškąją kalbos sritį ir Enarės bei Utsjokio sritis, kur kalbama dar ir samių kalba), Finnmarko provincijoje Norvegijoje, šiaurės rytų Norboteno provincijoje Švedijoje, Sankt Peterburgo srityje bei pavienėse teritorijose Sibire ir Šiaurės Amerikoje. Iš viso suomiškai kalba apie 6,5 milijonus žmonių. Suomiai patys save vadina dgs. suomalaiset (vns. suomalainen; suo 'pelkė', maa 'kraštas'), o savo kalbą suomi.

Populiari nuomonė, kad šią kalba išmokti labai sunku, bet taip yra greičiausiai dėl to, kad bemaž visos aplinkinės tautos, išskyrus estus, kalba indoeuropiečių šeimos kalbomis, kurių struktūra labai skiriasi nuo suomių kalbos.

Suomių rašomosios kalbos kūrėju laikomas vyskupas Mikael Agricola (1508–1557 m.). Dėl švedų kalbos įtakos keletą šimtmečių daugiausia buvo vartojama buityje, tik 1863 m. gavo lygias teises su pastarąja kalba.

Fonetika

Balsiai: a, e, i, o, u, ä, y, ö. Ilgieji balsiai žymimi dvigubu balsio ženklu.

Tvirtagaliai dvibalsiai: ie, uo, yö (kilę iš ilgųjų e, o, ö).

Tvirtapradžiai dvibalsiai: au, äy, ei ir kt. (iš viso 14).

Balsių harmonija: a, o, u negali būti tame pačiame žodyje su y, ä, ö.

Priebalsiai: d, h, j, k, l, m, b, p, r, s, t, v. Šiuolaikinėje bendrinėje kalboje žodis negali prasidėti ar baigtis daugiau kaip vienu priebalsiu, o žodžio viduryje retai pasitaiko trys priebalsiai vienas po kito.

Žodžio kirtis: pirmajame skiemenyje (dėl finougrų įtakos latvių kalbos kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje). Kirtis nedaro įtakos garso ilgumui.

Skiemenys

Suomių kalboje skiemens riba yra prieš kiekvieną priebalsis + balsis junginį, pvz., ka-la, kaik-ki, suu-ri, päi-vä, Ant-ti, Hel-sin-ki, Hel-sin-gis-sä-kin.

Žodžių daryba

Žodžių jungimas – labiausiai paplitęs naujų žodžių darybos būdas. Dažniausiai jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai. Sudurtiniai žodžiai gali būti sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, pvz: kirjahylly 'knygų lentyna' < kirja 'knyga' + hylly 'lentyna'.

Morfologija

Gausu linksnių: yra net 6 vietininko linksniai – trys vidaus (inesyvas, iliatyvas, eliatyvas) ir trys pašalio (adesyvas, aliatyvas, abliatyvas), taip pat vardininkas, kilmininkas, partityvas, esyvas, transliatyvas, komitatyvas, abesyvas, instruktyvas, įvardžiai gali turėti dar ir galininką. Iš viso yra 15 reguliarių linksnių. Be jų, vartojami dar vadinamieji prieveiksminiai linksniai (juos gali turėti nedidelė žodžių grupė, paprastai žodžiai su šiais linksniais neturi pažyminių ir todėl dažniausiai yra laikomi prieveiksmiais): superesyvas, deliatyvas, subliatyvas, liatyvas, temporalis (laiką nurodantis linksnis), kauzalis, multiplikatyvas, distributyvas, temporalis-distributyvas, proliatyvas, situatyvas, opozityvas, tarmėse ir eksesyvas.^[2][3] Linksnių vartojimas lietuviams sudaro nemažai keblumų, ypač tada, kai jie atstoja ir prielinksnį.

Būdvardžiai linksniuojami taip, kaip ir daiktavardžiai, išskyrus komitatyvą. Be gausybės linksnių vartojami ir kai kurie prielinksniai bei polinksniai, kurių dalis yra linksniuojami, pvz., kylän keskellä (viduryje kaimo), kylän keskeltä (iš kaimo vidurio), keskelle merta (viduryje marių).

Giminių suomių kalba neturi.

Veiksmažodis turi keturias nuosakas, gausu bendraties ir dalyvių formų.

Baltų ir suomių kalbų ryšiai

Suomiai dar ikiistoriniais laikais iš baltų perėmė nemažai leksikos, ypač apibūdinančios tuo metu finams naujas realijas: sielu 'siela', keli 'kelias', silta 'tiltas', ratas 'ratas', pirtti 'pirkia' (plg. pirtis), seinä 'siena', reki 'rogės', terva 'derva', paimen 'piemuo', tarha 'daržas', jyvä 'javai', herne 'žirnis', ruis 'rugys', vaha 'vaškas', vuota 'oda', hihna 'šikšna', porsas 'paršas', oinas 'avinas', vuohi 'ožys', metsä 'miškas' (plg. medžiai), kirves 'kirvis', Perkele 'šėtonas' (plg. Perkūnas), keltainen 'geltonas', herhiläinen 'širšė', lohi 'lašiša', sisar 'sesuo', tytär 'duktė', harmaa 'širmas', kauha 'kaušas, samtis'. Iš viso suomių kalboje yra apie 1,1 procento iš baltų kalbų pasiskolintų žodžių. Juos tyrinėjo kalbininkas Algirdas Sabaliauskas.

Išnašos

1. Suomių kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
2. Panu Mäkinen (1999–2004). „Adverbial cases“. Finnish Grammar. Nuoroda tikrinta 2021-08-06.
3. Korpela, Jukka K. „93. Constructs sometimes regarded as cases“. Handbook of Finnish. Turku: Suomen E-painos Oy. p. 332. ISBN 978-9-5266-1334-5. Nuoroda tikrinta April 15, 2019.

Nuorodos

Vikiteka: Suomių kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Pasiklausyti suomių kalbą gyvai, per YLE Puhe radiją Archyvuota kopija 2010-10-12 iš Wayback Machine projekto.
• fin Duomenys apie kodu „fin“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com