Kilmininkas (lot. genitivus) – linksnis, įvardijantis subjekto modifikatorių (nurodo subjekto kilmę, priklausomybę, sandarą). Kilmininkas atsako į klausimą ko? kieno?.[1]Šis linksnis sutinkamas daugelyje pasaulio kalbų, tačiau jo vartojimas įvairuoja. Pavyzdžiui, baltų-slavų kalbose kilmininko ir abliatyvo savybės yra susiliejusios, todėl kilmininkas naudojamas vietoje išnykusio abliatyvo (pvz., „einu iš miško“ – šiuo atveju „miško“ nėra subjekto kilmę nustatantis žodis, o abliatyvas). Lietuvių kalboje taip pat vartojamas dalies kilmininkas, kuriuo nusakoma pasisavinama kokios nors aibės dalis (pvz., „įsipilsiu vandens“). Kitose kalbose dažniausiai tokiu atveju vartojamas galininkas. Baltų-slavų kalbose kilmininkas vartojamas su neiginiu: У Ирины нет карандаша/Irina neturi pieštuko.[2]
Žemiau pateiktas kilmininko vartojimas kelete kalbų:-
- Lietuvių: Namo stogas kiauras.
- Rusų: Вот карандаш Антона. („Tai Antono pieštukas“)
- Japonų:
- Vardininkas: 猫 neko ('katė'); 手 te ('letena')
- Kilmininkas: 猫の手 neko-no te ('katės letena')
- Lotynų: Alpha Virginis. („Mergelės Alfa“ – „mergelė“ vard. virgo)
- Sanskritas: Narasya gṛhaṃ śuklam. („Vyro namas baltas“ – „vyras“ vard. naraḥ)
- Akadų: Aššat šarrim. („Karaliaus žmona“ – „karalius“ vard. šarrum)
Anglų kalboje kilmininko prasme vartojamas posesyvas: My car is old, Mary’s is new. („Mano mašina sena, Merės – nauja“).
Išnašos
