Abliatyvas (lot. ablativus iš ablatus – nuneštas, atskirtas) – lotynų, senovės iranėnų kalbų linksnis, kuris dažniausiai reiškia atskirtį. Taip pat vartojamas finougrų kalbose (estų, suomių, vengrų), evenkų, kai kuriose tiurkų kalbose ir kt. Abliatyvas atsako į klausimus iš ko? nuo ko?
Tradicinėje lyginamojoje kalbotyroje abliatyvas laikomas vienu iš aštuonių indoeuropiečių prokalbės linksnių. Kaip manoma, rytų baltų kalbose jis imtas vartoti kilmininko reikšme ir taip atsiradęs lietuvių kalbos o kamieno kilmininkas (darb-o, brol-io, dag-io). Senosios abliatyvo reikšmės ieškoma tokiuose junginiuose su kilmininku, kaip „obuolys šakos atsiskyrė“, „senis vengė (kratėsi) degtinės“ ir kt.[1] Tačiau kai kurie kalbininkai mano, kad baltų kalbose tokio linksnio niekad nėra buvę. Yra abejojančių ir dėl jo egzistavimo indoeuropiečių prokalbėje: atskirą jo formą turėjo tik o kamieno vardažodžių vienaskaita, bet dviskaitoje o kamieno abliatyvas sutapo su naudininku−įnagininku, daugiskaitoje − su naudininku. Kitų paradigmų vardažodžių vienaskaitos abliatyvas buvo sutapęs su kilmininku, o kituose skaičiuose sutapimo būta tokio paties, kaip ir o kamieno vardažodžių.[2]
Šaltiniai
- ↑ Abliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 43.
