Senajame Testamente žodis „Šėtonas“ aptinkamas apie 30 kartų. Senajame Testamente šiuo vardu neretai vadinami žmonės, o jo reikšmė yra „gundytojas“ (1 Met 21, 1), „nuodėmės, mirties nešėjas“ (Išm 2, 24), „Dievo ir išganymo priešininkas, žmonių kaltintojas“ (Job 1, 6–2, 10).[1] Šiais atvejais žodis neturi nieko bendra su antgamiška būtybe, o išimtis būtų Kronikų knygos.[4]Zacharijo knygoje Šėtonas yra vaizduojamas kaip angelas.[5]
Šėtonas Naujajame Testamente
Naujajame Testamente susiformavo naujas Šėtono įvaizdis. Jis yra vaizduojamas kaip turintis valią ir protą pagrindinis Dievo ir žmonių priešas.[1]Naujajame Testamente šėtonas yra tamsos karalystės valdovas, jo karalystė yra apėmusi visą pasaulį. Vadinamas Belzebubu, Liuciferiu bei senąja gyvate (Apr 12, 9), šio pasaulio kunigaikščiu (Jn 12, 31), dabarties amžiaus dievu (2 Kor 4, 4), melagiu ir žmogžudžiu (Jn 8,44), išganymo priešu (1 Jn 3, 8).[1]
