Udmurtų kalba – Uralo kalbų šeimos kalba, priklausanti permių kalbų grupei. Vartojama udmurtų, gyvenančių Rusijoje, Volgos vidurupio baseine (Udmurtija, Tatarstanas, Baškortostanas, Marių Respublika, Permės kraštas ir kt.). Kalbančiųjų skaičius – 464 tūkst. žmonių. Nors kalbančiųjų skaičius nemažas, leidžiama periodinė literatūra, vyksta pamokos, tačiau dauguma miestuose gyvenančių jaunų udmurtų nebekalba savo gimtąja kalba.
Udmurtų kalba dalijama į 3 tarmes: šiaurės, pietų ir besermanų. Be to, yra keletas tarpinių šnektų. Nuo kitų permių kalbų udmurtų kalba skiriasi tuo, kad jos žodžiai kirčiuojami paskutiniame skiemenyje, kai kuriomis morfologinėmis veiksmažodžio savybėmis, dviem veiksmažodžių kaitymo formomis. Leksikoje gausu rusiškų ir totoriškų skolinių. Bendrinė udmurtų kalba sudaryta jungiant tiek pietų, tiek šiaurės tarmių elementus. Vienas pagrindinių kalbos normintojų – Vasilijus Alatyrevas.
Pirmos knygos udmurtų kalba išleistos 1847 m. Kalbos užrašymui naudotas kirilicos raidynas, o dabartinis jo variantas susiformavo XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Abėcėlė
| А а
|
Б б
|
В в
|
Г г
|
Д д
|
Е е
|
Ё ё
|
| Ж ж
|
Ӝ ӝ
|
З з
|
Ӟ ӟ
|
И и
|
Ӥ ӥ
|
Й й
|
| К к
|
Л л
|
М м
|
Н н
|
О о
|
Ӧ ӧ
|
П п
|
| Р р
|
С с
|
Т т
|
У у
|
Ф ф
|
Х х
|
Ц ц
|
| Ч ч
|
Ӵ ӵ
|
Ш ш
|
Щ щ
|
Ъ ъ
|
Ы ы
|
Ь ь
|
| Э э
|
Ю ю
|
Я я
|
Nuorodos
