Kongo Demokratinės Respublikos istorija apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų. Dabartinė Kongo Demokratinės Respublikos teritorija susiformavo XIX a. pabaigoje, ją kolonizavus Belgijai. Iki tol skirtingose teritorijos dalyse klestėjo atskiri kultūriniai židiniai.
Seniausi gyventojai buvo pigmėjai. Vėliau, per bantų migraciją, juos išstūmė bantų gentys. Šios migracijos metu tarp 2000 m. pr. m. e. ir 500 m. e. m. bantai kėlėsi į dabartinę šalies teritoriją iš šiaurės vakarų. Vėliau į šią teritoriją taip pat migravo Sudano Darfuro ir Kordofano regionų gyventojai iš šiaurės rytų bei Rytų Afrikos gyventojai (į rytinius regionus). Dėl šių migracijų susidarė gana marga etninė šalies struktūra.
Ikikolonijinės valstybės KDR teritorijoje
Kongo Demokratinės Respublikos teritorija, kuri maždaug atitinka keturių Prancūzijų dydį, iki kolonizacijos niekada nesudarė vieningo politinio ar kultūrinio vieneto. Atskiros jos dalys vystėsi veikiamos skirtingų kultūrinių įtakų. Čia galima išskirti bent 5 skirtingas teritorijas, pasižyminčias labai skirtingais gamtiniais ir kultūros bruožais. Didžiąją dalį šiaurinės teritorijos apima retai gyvenamos tropinės Kongo džiunglės, kur didelė dalis vietos gyventojų iki dabar išsaugojo pirmykštį medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdą. Vakarinėje teritorijos dalyje vystėsi Kongo civilizacija, pietinėje savanų zonoje - Afrikos savanų valstybės, rytinėje kalnuotoje teritorijoje - Afrikos ežerų valstybės, o šiaurės rytinėje plynaukštėje – azandžių kultūra.
Vakarinė dabartinės KDR teritorijos dalis kartu su pietinės Kongo Respublikos ir šiaurinės Angolos teritorija buvo neatskiriama Kongo civilizacijos dalis. Nuo XIII a. čia klestėjo Kongo imperija, formavosi bakongų etninė grupė. Nuo XVI a. bakongai pirmieji užmezgė ryšius su portugalais, prasidėjo tamprūs kultūriniai ryšiai, vėliau peraugę į intensyvią vergų prekybą. Iš šių teritorijų portugalai išgabeno daugybę juodaodžių vergų į savo koloniją Brazilijoje.
Kitas svarbus kultūros židinys buvo Upembos įduba KDR pietinėje (savanų) dalyje. Jau V a. čia įsižiebė Upembos kultūra, kurios atstovai vykdė intensyvią prekybą dideliame Afrikos regione. XVI a. pabaigoje iš šios kultūros išsivystė Lubos karalystė su sakralizuotų vadų mulopvių kultu ir sudėtinga hierarchine politine struktūra. Pradedant XVII a. aukštesnė Lubos kultūra buvo perduodama kitoms savanų gentims Lundos ir Katangos plynaukštėse. Čia susiformavo teokratinės Lundos, Kazembės, Kubos, Bembos ir kitos imperijos, apėmusios visą pietinę dabartinės KDR dalį, taip pat teritorijas Zambijoje, šiaurės rytų Angoloje. XIX a. viduryje dauguma šių imperijų patyrė ngunių invazijas iš pietų, suahilių pirklių hegemoniją iš rytų.
Trečiasis kultūrinis židinys buvo šiaurės rytinėje KDR dalyje, Azandės plynaukštėje, kur XVIII a. valstybinius junginius sukūrė azandžiai. Jų kultūrą stipriai veikė islamiškos afrikinės kultūros šiaurėje.
Kongo Laisvoji valstybė buvo privati Belgijos karaliaus Leopoldo II kolonija, kurią jis valdė per nevyriausybinę organizaciją Tarptautinę Afrikos asociaciją (pranc. Association Internationale Africaine). Leopoldas II buvo jos vienintelis akcininkas ir pirmininkas. Šiai valstybei priklausė visa dabartinė Kongo Demokratinės Respublikos teritorija. Kongo Laisvoji valstybė tapo tarptautiniu skandalu XX a. pradžioje. Britų konsulo Rodžerio Keismento pranešimai lėmė kelių baltųjų suėmimą ir bausmę dėl žudynių per 1900 m. gumos rinkimo ekspediciją. Tarp jų buvo belgas, nužudęs 122 vietinius gyventojus. Tiksliai neaišku kiek žuvo žmonių. Pirmasis surašymas Konge įvyko tik 1924 m., tad sunku pasakyti kiek žuvo žmonių valdant Leopoldui II. 1904 m. Rodžeris Keismentas teigė, kad žuvo 10 mln. Kongo gyventojų. Jo teigimu dėl karo su vietiniais, bado, sumažėjusio gimstamumo, tropinių ligų šalis neteko daug gyventojų.[1] Dėl visuomenės ir diplomatinio spaudimo Leopoldas II perdavė Kongo valdymą Belgijos vyriausybei 1908 m. lapkričio 15 d.[2] Pervadintą Kongą administravo Kolonijų ministerija.
Belgų valdymas rėmėsi „kolonijine trejybe“ (pranc. trinité colonial); valstybės, misionierių ir privačių kompanijų interesais.[3] Didelis kiekis belgų kapitalo atvyko į Kongą, o provincijos pradėjo specializuotis. Privatūs ir valstybės interesai buvo glaudžiai susiję. Vyriausybė kovojo su streikais ir kitomis vietinių pasipriešinimo formomis. Priešingai nei britų ir prancūzų kolonijos, kur vietiniai vadai buvo paliekami, bet prižiūrimi kolonijinės administracijos, belgai valdė Kongą tiesiogiai. Taip pat Konge buvo stipri rasinė segregacija. Nepaisant įvairaus baltųjų, kurie atsikėlė į Kongą po Antrojo pasaulinio karo, socialinio statuso, jiems būdavo teikiama pirmenybė prieš juodaodžius vietinius.
XX a. viduryje Konge prasidėjo sparti urbanizacija ir kolonijinė valdžia pradėjo įvairias programas, kad Kongas taptų „pavyzdine kolonija“. Buvo daug pasiekta gydant tokias ligas kaip Afrikinė miegligė. Viena iš tokių programų pasekmių buvo juodaodžių viduriniosios klasės (pranc. Évolué) atsiradimas miestuose. XX a. šeštame dešimtmetyje Konge buvo dvigubai daugiau darbininkų nei bet kurioje kitoje Afrikos kolonijoje. Kongo iškasenos, ypač uranas, domino amerikiečius ir sovietus.[4]
1958 m. grupė vidurinės klasės juodaodžių, tarp kurių buvo Patris Lumumba, Syrilas Adoula ir Džozefas Iléo, įkūrė Kongiečių liaudies judėjimą (pranc. Mouvement national Congolais ar MNC). Partijai priklausė įvairių tautų atstovai, ji taikiai siekė nepriklausomybės ir politiškai švietė liaudį. Dauguma jos narių buvo iš Stanlivilio, kur Lumumba buvo gerai žinomas, ir Kasajaus regiono, kur intensyviai veikė lubasAlbertas Kalondžis. Po kelių metų organizacija skilo. Vienai daliai vadovavo Lumumba, o kitai Kalondžis su Iléo. Adoula neprisijungė nė prie vienos iš jų ir pats vadovavo savo frakcijai. labiausiai sekėsi Lumumbai. Nors jis vis aršiau reikalavo nepriklausomybės ir po riaušių buvo suimtas, jo organizacijos įtaka augo.
Nepriklausomybė
Mobutu Sese Seko
Po maištų Leopoldvilyje1959 m. sausio 4–7 d. ir Stanlivilyje tų metų spalio 31 d. belgai suprato, kad jie nesugebės išlaikyti tokios didelės teritorijos, jei Kongas nuspręs siekti nepriklausomybės. 1960 m. sausio 18 d. buvo surengta apvaliojo stalo konferencija Briuselyje, kurioje dalyvavo belgų ir Kongo lyderiai. Sausio 27 d. buvo paskelbta, kad gegužės 22 d. įvyks rinkimai, o Kongas taps nepriklausomu birželio 30 d. Po rinkimų Patris Lumumba tapo Kongo premjeru, o Džosefas Kasavubu – prezidentu. Iš pradžių šalis vadinosi Kongo respublika (pranc. République du Congo). Kadangi taip pasivadino ir Prancūzų Kongas po nepriklausomybės, buvęs Belgų Kongas buvo vadinamas Kongu-Leopoldviliu, o prancūzų – Kongu-Brazaviliu.
Po nepriklausomybės paskelbimo 1960 m. susiformavo daugiatautė Kongo valstybė, kurios kultūriniai ir ekonominiai skirtumai yra milžiniški. Regioniniai genčių vadai turėjo daugiau galios nei centrinė valdžia, išvykus belgams neliko gabių administratorių. Pirmieji Kongo gyventojai baigė universitetus tik 1956 m., ir mažai kas žinojo kaip valdyti tokią didelę šalį.
1960 m. liepos 5 d. Kongo kariai pradėjo maištą prieš savo baltuosius karininkus. Liepos 11 d. turtingiausia provincija Katanga, vadovaujama Moizo Čombės, paskelbė nepriklausomybę. JTO atsiuntė 20 tūkst. taikdarių, kad apsaugotų europiečius ir įvestų tvarką. Į šalį atvyko daug samdinių, kurie gynė kasybos kompanijų interesus. Rugpjūčio 8 d. atsiskyrė antra pagal turtingumą provincija Kasajus.
Premjeras Lumumba paprašė Tarybų Sąjungos pagalbos. Nikita Chruščiovas sutiko atsiųsti ginklų, bet amerikiečiai liepė taikdariams jų neįleisti į šalį. JAV siekė pakeisti premjerą, tad su juo nesutariančiam prezidentui Kasavubu tiekė ginklus. 1960 m. rugsėjo 14 d. pulkinikas Džozefas Mobutu su CŽV pagalba nuvertė valdžią ir suėmė premjerą.
1961 m. sausio 17 d. Lubumbašyje Lumumba spaudos akivaizdoje buvo sumuštas Mobutu įsakymu, o vėliau slapta nužudytas. Stanlivilyje Lumumbos rėmėjai įkūrė savo valdžią, kuriai vadovavo Antuanas Gizenga. Ji išsilaikė iki kovo 31 d. Po didelių pastangų Kasajus buvo prijungtas prie Kongo 1961 m. gruodžio 30 d., o Katanga – 1963 m. sausio 15 d.
1964–1965 m. per Simbos sukilimą maištininkai užėmė pusę Kongo ir šalies vyriausybė vėl turėjo prašyti užsieniečių pagalbos.
Zairas
Neramumai ir maištai kankino šalį iki 1965 m. lapkričio, kai Džosefas Mobutu įvykdė karinį perversmą ir pasiskelbė prezidentu kitiems 5 metams.[5] Jis greitai sustiprino savo valdžią nepaisant Stanlivilio maišto 1966 ir 1967 m. Po 1970 m. rinkimų, kuriuose nedalyvavo nė vienas oponentas, jis tapo prezidentu 7 metams.
Vykdydamas kultūrinio supratimo kampaniją Mobutu pervadino šalį Zairo Respublika 1971 m. ir reikalavo piliečių atsisakyti prancūziškų vardų ir priimti afrikietiškus. Jis pats pasivadino Mobutu Sese Seko, o Leopoldvilį pervadino Kinšasa.
Zaire buvo gan ramu iki 1977 m., kai Kongo Nacionalinis Išsivadavimo Frontas, įsikūręs Angolos Liaudies Respublikoje, įsiveržė į Šabos regioną. Šie sukilėliai buvo išvyti su prancūzų, belgų ir marokiečių pagalba.
XX a. devintame dešimtmetyje Zairas liko vienpartine valstybe. Nors Mobutu liko valdžioje, opozicinės partijos buvo aktyvios. Mobutu pastangos jas sunaikinti sulaukė tarptautinės bendruomenės pasmerkimo.[6] Šaltajame kare jis palaikė Amerikos pusę, tačiau šalyje įsitvirtino diktatūra, korupcija ir asmenybės kultas. Kultūrinė įvairovė inspiravo nuolatinius etninius konfliktus, kurie ypač paaštrėjo po Šaltojo karo ir susilpnėjus diktatūrai.
1990 m. balandį Mobutu paskelbė Trečiąją respubliką su ribota daugiapartine sistema, laisvais rinkimais ir konstitucija. Nepaskelbus reformos detalių 1991 m. rugsėjį Mobutu kariai pradėjo plėšti Kinšasą protestuodami prieš algų neišmokėjimą. Atvyko 2 tūkst. prancūzų ir belgų karių evakuoti 20 tūkst. užsieniečių, įstrigusių sostinėje.[7]
1992 m. po kelių nesėkmingų bandymų buvo sušauktas Tautos kongresas, kuriame dalyvavo 2 tūkst. įvairių partijų narių. Kongreso pirmininku buvo išrinktas arkivyskupas Loranas Monsengvas Pasinija, o Zairo premjeru buvo išrinktas opozicijos vadas Etjenas Čisekedis. Metų pabaigoje Mobutu sukūrė konkuruojančią vyriausybę su kitu premjeru. Galiausiai buvo nutarta abi vyriausybes sujungti į Aukščiausiąją Tarybą 1994 m. Mobutu tapo prezidentu, o Leonas Kengo va Dondo – premjeru. Nors buvo nutarta dėl prezidento ir parlamento rinkimų datų per kitus dvejus metus, jie neįvyko.[8]
Pilietiniai karai
1996 m. neramumai ir genocidas iš Ruandos persimetė į Zairą. Ruandos hutų kariai, išvyti iš savo šalies, naudojosi pabėgėlių stovyklomis Rytų Zaire, kad įsiveržtų į Ruandą. 1996 m. Ruandos armija užpuolė pabėgėlių stovyklas Ruzizi upės lygumoje, kur susitinka Zairo, Ruandos ir Burundžio sienos. Jie užėmė Uviros, Bukavu, Gomos ir Mugungos miestus.[9]
Hutų kariai sudarė sąjungą su Zairo armija prieš tutsius Rytų Zaire. Gindamiesi tutsiai įkūrė savo armiją. Kai 1996 m. lapkričio mėn. Zairo armija vis dažniau pradėjo žudyti tutsius, jie atvirai sukilo prieš Mobutu.
Tutsiams į pagalbą atėjo kiti Mobutu priešininkai, taip pat Ruanda ir Uganda. Šios koalicijos, vadinamos Demokratinių pajėgų aljansu už Kongo išvadavimą (pranc. Alliance des Forces Démocratiques pour la Libération du Congo-Zaïre, AFDL), vadu tapo Loranas Dezirė Kabila. Ji pasiekė daug pergalių 1997 m. Daug Mobutu priešininkų tikėjosi pasinaudoti dviejų stiprių kaimynių armijų parama. Po nepavykusių taikos derybų Mobutu paliko Zairą 1997 m. gegužės 16 d. Kitą dieną AFDL įžengė į Kinšasą, Kabila tapo prezidentu, o Zairo pavadinimas buvo pakeistas į Kongo Demokratinę Respubliką.
Kabila nesusitvarkė su šalies problemomis ir greitai prarado sąjungininkus. Kad sumažintų Ruandos įtaką Konge, Uganda įkūrė kitą sukilėlių grupuotę Judėjimą už Kongo išlaisvinimą, kuriai vadovavo karo vadas Žanas Pjeras Bemba. 1998 m. rugpjūtį kilo Antrasis Kongo karas (1998–2003 m.), kuris dėl žmonių netekčių dar yra vadinamas Afrikos pasauliniu karu. Angola, Čadas, Zimbabvė ir Namibija kovėsi vyriausybės pusėje, o sukilėlius iš dalies palaikė Ruanda, Uganda ir Burundis. Nors šešios Afrikos valstybės 1999 m. Lusakoje pasirašė paliaubų susitarimą, sukilėliai – ne. Paliaubos baigėsi po kelių mėnesių.
2001 m. Kabilą nužudė, teisingumo ministro teigimu, jo sargybinis Rašidis Kasereka. Kiti šaltiniai teigia, kad žudikas pabėgo. Jo įpėdiniu tapo sūnus Džozefas Kabila. Jis įtikino Ugandą ir Ruandą išvesti iš Kongo savo karius.
Džozefo Kabilos laikotarpis
Laikinoji vyriausybė valdė iki 2003 m. liepos, 2006 m. priimta nauja konstitucija, įvyko pirmi daugpartiniai rinkimai nuo nepriklausomybės laikų. Kabila gavo 45% balsų, o Bemba 20%. Rugpjūčio 20-22 d. abiejų politikų rėmėjai kovėsi Kinšasos gatvėse. 16 žmonių žuvo, kol policija įvedė tvarką. Spalio 29 d. Kabila laimėjo 70% ir gruodžio 6 d. tapo prezidentu.
2011 m. rinkimuose Džozefas Kabila buvo perrinktas. Tai paskelbus kilo riaušės Kinšasoje, kur apklausos rodė pirmaujant opozicijos atstovą Etjeną Čisekedį.[10] Pranešama, kad į galutinius rezultatus nebuvo įtraukta 2000 balsavimo apylinkių, kur dauguma balsavo už Čisekedį, rezultatai. Tai kėlė abejonių rinkimų teisėtumu.[11]
2015 m. sausio 19 d. Kinšasos universitete kilo protestai, kai Kabila paskelbė, kad ketina būti valdžioje iki gyventojų surašymo. 2018 m. gruodžio 30 d. prezidento rinkimuose laimėjo opozicijos kandidatas Feliksas Čisekedis.[12]
Nepaisant to, kad Antrasis Kongo karas pasibaigė, rytiniuose šalies rajonuose tęsiasi konfliktai (Iturio konfliktas, Kivu konfliktas ir t. t.), ir šalis išlieka karo būsenoje.
↑Ewans, Sir Martin (2001). European atrocity, African catastrophe : Leopold II, the Congo Free State and its aftermath. Richmond: Curzon. ISBN978-0700715893.
↑Borstelmann, Thomas (1993). Apartheid, Colonialism, and the Cold War: the United States and Southern Africa, 1945–1952. New York: Oxford University Press. ISBN978-0-19-507942-5.
