Istorinė Kazembė yra į rytus nuo Lualabos aukštupio
Kazembės teritorija apima aukštumų sritis tarp Lualabos upės aukštupio vakaruose ir Bangveulu ežero rytuose. Svarbiausios regiono užės yra Luapula (įteka į Mveru ežerą) ir Lufira (Lualabos intakas), kurios abi teka į šiaurę. Visam regionui būdingos savanos. Upių drėkinama dirva tinkama žemdirbystei, čia auginami jamsas, sorgas, aliejinės palmės, vėliau – kukurūzai, manijokas, tabakas, moliūgai. Gausu gamtinių resursų, ypač vario ir geležies (regionas patenka į Pietinės Afrikos vario ruožą).
Šiaurės rytuose regioną uždaro Mveru ežeras, prie kurio iš pietų prisiglaudusi derlinga Mofvės lagūna. Čia didžiausia gyventojų koncentracija ir regiono branduolys. Svarbiausios regiono etninės grupės yra bembai, sangai, lomotvai, kaonde ir lambai. Kazembę supa Luba žemės (šiaurėje, už Upembos įdubos), Lunda (vakaruose, už Lualabos), Bemba (rytuose), Alujana (pietvakariuose).
Istorija
Kazembė buvo įkurta XVIII a. viduryje. Legenda pasakoja, kad jos pirmasis valdovas Ng’anga Bilonda buvo išsiųstas į rytus iš Lundos karalystės, šios valstybės valdovo Mvata Jamvės įsakymu. Kartu su savo kariuomene jis pasiekė Luapulos upę, kur nukariavo vietos gyventojus šilus ir įkūrė savo karalystę. Lubos ir Lundos pavyzdžiu, jis įtvirtino teokratinę dieviškųjų valdovų valdžią, ir tapo pirmuoju valdovu mvata Kazembe. Taip sukurta Pietinės Afrikos savanų karalystė. Jos tarpgentinio bendravimo kalba pasirinkta čibemba.
Karalystė nuolat susidūrė su išorinėmis įtakomis. Regione savo įtaką plėtė portugalai, kurie nuo XVIII a. pabaigos Zambezės upe rengė ekspedicijas iš Rytų Afrikos. Jie siekė sujungti savo teritorijas rytuose ir vakaruose, ir prekybiniai keliai, ėję per Kazembę, buvo svarbūs jiems. Tačiau visos misijos baigėsi nesėkmingai. 1867 m. karalystėje apsilankė Livingstonas, kuris ieškojo Nilo ištakų. Jis pasiekė Mveru ežerą, o vėliau – ir tuometinę Kazembės sostinę Kanjembo. Jis aprašė tuometinio valdovo (VII) tironiją, žiaurias bausmes.
Nuo XIX a. vidurio regione vis labiau reiškėsi suahilių vergų pirkliai, aptarnavę Zanzibaro sultonatą. Jie sukūrė prekybinių kelių sistemą, ir per Mveru ežerą pasiekdavo Kazembę. Kilvos sala Mveru ežere tapo svarbiausiu vergų prekybos centru regione, ir iš Kazembės pradėti masiškai gabenti vergai. Karalystei silpstant, vergų pirklys Msiris 1874 m. nužudė VIII Chinkonkole Kafuti. Jis įsitvirtino Sangų provincijos mieste Bunkejoje, ir iš čia ėmė valdyti visą regioną. Jo karalystė žinoma kaip Garaganzė. Nors Kazembės valdovų dinastija nenutrūko, Msiris pats keitė valdovus ir rinko duoklę, kaip viso regiono valdovas.
1884 m. Kazembės teritoriją oficialiai pasidalino Belgija (Laisvoji Kongo valstybė) ir Didžioji Britanija (skiriamąja riba tapo Luapula). Belgai 1881 m. nužudė Msirį, baigdami Garaganzės egzistenciją, nors tradicinė valdovų dinastija išlaikyta. Kazembės rezidencija, tuo tarpu, atsidūrė britų kontroliuojamoje teritorijoje (dabartinė Botsvana), ir britai šią dinastiją irgi išsaugojo iki mūsų dienų. Šiuo metu (nuo 1996 m.) valdo Mvata Kazembė XIX.
