Afrikos savanų valstybės – Vidurio ir Pietinės Afrikos žemyninėje dalyje klestėjusi daugiatautė kultūra, kurią kūrė daugiausia vakarinių bantų tautos. Dabar buvusių savanų valstybių teritorijas valdo šios valstybės: Kongo Demokratinė Respublika (pietinė jos dalis), Zambija, Malavis, Mozambikas (šiaurės rytinė jo dalis). Čia susikūrė daug skirtingų tautų valstybių, išvysčiusių aukšto lygio meną bei kultūrą. XIX a. šio regiono teritorijas pasidalino Jungtinė Karalystė, Belgija ir iš dalies Portugalija.
Geografija
Afrikos savanų valstybės klestėjo didžiuliame savanų regione Afrikos žemyno gilumoje. Visas regionas apima kelias dideles plynaukštes, kur, skirtingai nei tropinės Afrikos žemumose, nebuvo paplitusi musė cėcė, susidarė palankesnės sąlygos žemdirbystei ir gyvulininkystei.
Į šiaurę nuo regiono plynaukštės leidžiasi į tropiniais miškais apaugusias Kongo džiungles. Vakaruose jos leidžiasi į Atlanto pajūrio lygumas, kur klestėjo Kongo civilizacija. Tarp Kongo pakrantės valstybių ir Afrikos savanų valstybių įsiterpia tarpinė zona, gyvenama primityvesnių genčių. Pietvakarinėje dalyje regioną supa dykumos, kurių svarbiausia - Kalaharis. Pietuose yra soto-tsvana genčių gyvenamos aukštikalnės. Pietryčiuose plynaukštės leidžiasi į Zambezės žemumas, už kurių klestėjo Zimbabvės civilizacija, rytuose jis siekiasi su Indijos vandenyno pakrantės žemumomis, kuriose klestėjo Svahilių civilizacija. Šiaurės rytuose yra Virungos ir Ruvenzorio kalnagūbriai, kurie istoriškai skyrė nuo Afrikos Didžiųjų ežerų valstybių.
Seniausi Pietinės Afrikos gyventojai kalbėjo choisanų kalbomis. Nuo I tūkst. pr. m. e. vidurio regionas vis labiau patyrė bantų migraciją. Ši migracija vyko iš Didžiųjų ežerų regiono, kur klestėjo Ureve kultūra, išvysčiusi geležies apdirbimą, savitą keramiką ir žemdirbystę bei gyvulininkystę.
Ureve kultūros atstovai bantai plito po visą pietinę Afriką, atsinešdami savo kultūrinius pasiekimus ir pakeisdami vietos gyventojų tautinę sudėtį. Sulig bantu atėjimu daugelyje regiono vietų susiformavo žemdirbystės židiniai, susidarė prielaidos atsirasti aukštesnei kultūrai. Vienas ankstyviausių tarp jų buvo Upembos kultūra, klestėjusi nuo V a.
Bantų migracijos laikais susiformavo daugybė skirtingų genčių. Nuo XVI a. kai kurios gentys sugebėdavo suvienyti aplinkines gentis, sukurdamos dideles gentines konfederacijas – „imperijas“. Šiose imperijose atskiros gentys išsaugodavo dalinę autonomiją ir identitetą, tačiau būdavo išplatinama vieninga kalba ir kultūra. Šioms imperijoms buvo būdingas centralizavimas aplink vieną, svarbiausią gyvenvietę, kur reziduodavo vienas sudievintas valdovas.
Anksčiausia Afrikos savanų valstybė buvo Luba, susikūrusi Lomamio upės aukštupyje (dab. Kongo Demokratinės Respublikos centrinėje dalyje). Valstybės susikūrimą XVI a. inspiravo kultūrinės įtakos iš Upembos kultūros piečiau. Šioje valstybėje buvo padėta daug kultūrinių, politinių ir ekonominių pagrindų, kurie vėliau buvo perduoti į kitas žemyno gilumos valstybes. Čia paplito kiluba kalba.
Nuo XVI a. pabaigos dėl migracijų ir kultūros perdavimo iš Lubos, formavosi kitos valstybės ir tautos:
Kuba – regionas į šiaurės vakarus nuo Lubos. Susiformavo XVI a.;
Lunda – regionas į pietus nuo Lubos. Susiformavo XVI a. susikūrus Lundos imperijai, kur išplatinta čilunda kalba;
Bemba – regionas į pietryčius nuo Lubos. Susiformavo XVI a., migrantams iš Lubos sukūrus Bembos imperiją. Išplatinta čibemba kalba.
Maravi – regionas į rytus nuo Bembos, dabartinio Malavio, rytų Zambijos ir šiaurės vakarų Mozambiko teritorijoje. Susiformavo XVI a., migrantams iš Lubos sukūrus Maravio imperiją. Čia paplito čičeva kalba.
XIX a., ypač II pusė, žymėjo didžiulę krizę tradicinėse Pietinės Afrikos valstybėse, kuomet vyko svarbūs geopolitiniai pokyčiai. Tuo metu jos patyrė grėsmę iš trijų pusių.
Pirmiausia XIX a. viduryje valstybes palietė mfekane, ngunių tautų kraustymasis, sukeltas tautų judėjimo Pietų Afrikoje. Šios karingos tautos užėmė Rozvių imperijąZimbabvėje, taip pat nusiaubė pietines savanų valstybes: kololo paėmė valdžią Alujanos valstybėje, o ngoniai nusiaubė Maravio imperiją. Ngunių veržimąsi iš pietų sustabdė Bemba.
Nuo XIX a. vidurio iš rytų savo hegemoniją plėtė Zanzibaro sultonatas, sukūręs tikrą prekybinę imperiją, nutiesęs kelių tinklą. Svarbiausia šios prekybinės imperijos prekė buvo vergai, kurių tūkstančiai buvo gaudomi Pietinėje Afrikoje ir parduodami Zanzibare. Kai kurie vergų pirkliai netgi sugebėdavo sukurti galingas valstybes, sunaikinusias vietines tradicijas. Tarp tokių buvo Msirio imperija, pakeitusi Kazembę, Tipu Tip imperija, nusilpninusi Lubą. Tuo pat metu čokviai iš vakarų sunaikino Lundos imperiją, įkurdami Čokvę.
Tuo pačiu metu iš abiejų pusių teritorijas tyrinėjo ir XIX a. pabaigoje kolonizavo europiečiai. Abiejuose pajūriuose įsitvirtinę portugalai susidūrė su aršia konkurencija, kuri vyko dėl žaliavų – kaučiuko, medvilnės ir palmių aliejaus. Belgų siųstas Stanlis tyrinėjo sritis į pietus nuo Kongo. 1884–1885 m. Berlyno konferencijoje visos savanų valstybių teritorijos buvo padalintos tarp Britų imperijos ir Belgijos. Kai kurios teritorijos atiteko Portugalijai ir Vokietijai.
.svg){kind=small}
