Kongo civilizacija klestėjo Vidurio Afrikoje Afrikos vakarinėje pakrantėje.
Regiono šiaurėje plyti retai gyvenami tropiniai Kongo miškai, kurie tapo natūralia geografine riba, skiriančia nuo Benino ir Sahelio civilizacijų. Pietuose regioną riboja dykumingi plotai – Kalaharis ir Namibijos dykuma. Rytuose Kongo civilizacijos riba yra neaiški, ir ten egzistavo Pietinės Afrikos valstybės.
Svarbiausios istorinės Kongo civilizacijos ir kai kurios Pietinės Afrikos valstybės. Ribos yra labai apytikslės.
Šis regionas yra apgyvendintas daugybės smulkių bantu tautų – genčių, kas sudaro regioną labai mišrų. Tačiau istoriškai kai kurios tautelės sugebėdavo suvienyti aplinkines gentis, sukurdamos dideles gentines konfederacijas – „imperijas“. Šiose imperijose atskiros gentys išsaugodavo dalinę autonomiją ir identitetą, tačiau būdavo išplatinama vieninga kalba ir kultūra, kas įgalina regioną dalinti į tam tikrus kultūrinius subregionus:
Seniausi Kongo regiono gyventojai buvo pigmėjai, ir koisanai, o prieš mūsų erą regionas patyrė bantu migraciją, kuri pakeitė vietos gyventojų tautinę sudėtį.
Bantu buvo įvaldę geležies apdirbimą, kas leido jiems išstumti vietines akmens amžiaus visuomenes į retai gyvenamus regionus. Sulig bantu atėjimu daugelyje regiono vietų susiformavo žemdirbystės židiniai, susidarė prielaidos atsirasti aukštesniai kultūrai.
Iki XV a. bakongai sugebėjo sukurti Kongo imperiją, kuri buvo greičiau atskirų valstybėlių federacija, įgijusi hegemoniją vakariniame Kongo regione. Valstybė buvo išplėtusi galingą prekybinį tinklą visame regione, prekiaudama rafija, metalais ir deimantais. Tai lėmė aukštos kultūros plitimą gilyn į žemyną, pas sudarė prielaidas susiformuoti naujoms valstybėms.
Pajūrio valstybės XV–XVIII a.
Kongo pajūrio valstybės 1711 m.
XV a. atvykę portugalai rado klestinčią Kongo valstybę, su kuria užmezgė diplomatinius santykius. Kongo valdovai netrukus priėmė krikščionybę ir ėmė vadintis portugališkais vardais.
Suklestėjus vergų prekybai, vis svarbesnės tapo pajūrio sritys ir miestai, kurie įgavo vis didesnį savarankiškumą nuo Kongo imperijos. Tarp jų buvo Loangas, Kakongas, Ngojo ir Sojo.
Portugalai XVI–XVII a. pajūryje įkūrė stiprius vergų prekybos taškus, kurie ilgainiui išaugo į didelius miestus. Stipriausi tarp jų buvo Kabinda, Luanda, Bengela. Ypač aktyviai portugalai reiškėsi pietinėje regiono dalyje, mbundų srityse. Jie kovojo su mbundų valstybe Ndongo, XVII a. paskatino priešišką tautą imbangala iš rytų nusiaubti mbundų sritis. Po šio neramumų laikmečio 1626 m. į Ndongo sostą sėdo karalienė Nzinga, kuriai pavyko suvienyti Kongo regiono valstybes (Kongą, Matambą, Kasadže, Dembo ir kt.) į bendrą kovą prieš portugalus.
Tačiau 1671 m. Ndongo valstybė buvo užimta portugalų, o vietinis pasipriešinimas pasitraukė į Matambą. Ten mbundai išsilaikė iki XVIII a. vidurio. Maždaug tuo metu portugalai užėmė ir ovimbundu valstybę pietuose, taip duodami pradžią dabartinei Angolos teritorijai.
1665–1709 m. Kongo imperijoje vyko pilietinis karas, kurio metu kovojo kelios aristokratiškos giminės. Šiuo karu naudojosi portugalai, kurie siekė nusilpninti vietos valdžią. Nors karo pabaigoje Kongo valstybė išliko, tačiau ji labai nusilpo, o daugybė gyventojų buvo parduoti vergais.
XIX a. pradžioje portugalai kontroliavo beveik visą Kongo regiono pajūrį, taip pat Angolos gilumą. Jų miestai Kabinda, Luanda, Bengela buvo vieni stipriausių Afrikoje, per kuriuos vyko vergų prekyba su Brazilija, dėl ko abi šalys turi daug kultūrinių panašumų.
XIX a., ypač II pusė, žymėjo didžiulę krizę tradicinėse Kongo civilizacijos valstybėse, kuomet vyko svarbūs geopolitiniai pokyčiai. Pajūrio teritorijas kolonizavo europiečiai. Čia seniau įsitvirtinę portugalai susidūrė su aršia konkurencija, kuri vyko dėl žaliavų – kaučiuko, medvilnės ir palmių aliejaus.
1884–1885 m. Berlyno konferencijoje visas Kongo civilizacijos regionas buvo padalintas tarp Portugalijos, Belgijos ir Prancūzijos, nustatytos sienos, kurios dabar sudaro šiuolaikinių valstybių sienas.
.svg){kind=small}
