Tapo įpėdiniu vietoj vyresniojo brolio Androniko IV Paleologo, 1373 m. nesėkmingai sukilusio prieš tėvą. Tais pačiais metais Manuilas II Paleologas tapo imperatoriaus bendravaldžiu. 1376 m. Andronikas IV Paleologas užgrobė sostą, bet 1379 m. Manuilas II Paleologas ir Jonas V Paleologas jį nuvertė. Už paramą kovoje dėl valdžios Jonas V Paleologas turėjo mokėti duoklę turkams osmanams, nuo 1390 m. Manuilas II Paleologas liko įkaitu sultono Bajazito I Staigiojo dvare. 1391 m. sužinojęs apie tėvo mirtį Manuilas II Paleologas pabėgo.
Turkams osmanams užėmus Tesaliją ir Peloponesą Vakarų valstybės 1396 m. surengė kryžiaus žygį prieš juos, bet jų pajėgos buvo sumuštos prie Nikopolio (dab. Bulgarija). 1399–1403 m. Manuilas II Paleologas nesėkmingai ieškojo paramos Romoje, Milane, Londone ir Paryžiuje, bet 1403 m. sudarė taiką su naujuoju turkų osmanų sultonu Mechmedu I, kuri truko iki 1421 m. 1421 m. Manuilas II Paleologas perleido daugumą valdovo pareigų sūnui Jonui VIII Paleologui, vėliau pasitraukė į vienuolyną.[1]
Šaltiniai
↑Manuilas II Paleologas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 231 psl.