Andronikas II mokesčių reforma padidino iždo įplaukas, nuskurdino gyventojus. Valdymo pradžioje buvo atnaujinęs uniją su Romos bažnyčia, tačiau rėmė ir savo šalies ortodoksus. Siekdamas išlaikyti įtaką Balkanuose ir atremti tiurkųseldžiukų veržimąsi į Mažąją Aziją Andronikas II pasitelkė Venecijos laivyną ir užsienyje samdomus karinius dalinius.
Bizantijos viduje išaugo naujos aristokratų kartos opozicija. 1321–1328 m. pilietiniai karai galutinai susilpnino valstybę. Padažnėjo svetimtaučių veržimasis į Balkanus ir Mažąją Aziją. Atsisakęs sosto, mirė vienuolyne.[1]
Šaltiniai
↑Andronikas II Paleologas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 503 psl.
Literatūra
A. E. Laiou, Constantinople and the Latins: The Foreign Policy of Andronicus II, 1282–1328, Harvard University Press, 1972
Donald M. Nicol, The Last Centuries of Byzantium, 12061-1453, Cambridge University Press, 1993, 2nd edition, pp. 93-147