helenistinį romėniškąjį (IV a. pr. m. e.–IV m. e. a.) ir
vėlyvąjį (nuo IV a.).
Archajiškame laikotarpyje vartotas skiemeninis raštas Kretos – Mikėnų linijinis raštas. Skiriamos Jonijos – Atikos, Arkadijos – Kipro – Pamfilijos, eolėnų, dorėnų tarmių grupės. Jonėnų tarme (žymu ir Arkadijos bei eolėnų tarmių įtaka) sukurtos Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ (užrašytos VI a. pr. m. e.).
Klasikiniame laikotarpyje jau vartotas balsinis priebalsinis Graikų raštas. Senoji graikų kalba vartota ne tik Graikijoje, bet ir jos kolonijose, kur intensyviai vystėsi tarmės. Pagrindinės tarmės buvo:
Jonėnų tarme šnekėta Eubojoje, kikladų salose ir dalyje Mažosios Azijos, įskaitant Efesą, Miletą ir Smirną. Šia tarme kūrė Homeras, Herodotas, Hesiodas, Hipokratas.
Eolėnų tarme šnekėta šiaurinėje Mažosios Azijos pakrantės dalyje, Lesbo saloje, Tesalijoje, Bojotijoje.
Dorėnų
Atikos
Literatūra buvo kuriama Atikos (Aristofanas, Aischilas, Euripidas, Sofoklis), Jonijos, eolėnų (Alkajas, Sapfo) ir dorėnų (Pindaras, Alkmanas) tarmėmis. Helenistinio romėniškojo laikotarpio pradžioje Atikos tarmės pagrindu susiformavo bendrinė (šnekamoji ir rašomoji) kalba – koinė, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų vartota helenistinėse valstybėse. Jai būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai bei dvibalsiai, taip pat muzikinis kirtis, 4 linksniai, sudėtinga linksniavimo ir asmenavimo sistema. Vėlyvajame laikotarpyje rašomoji kalba liko koinė, o šnekamojoje kalboje jos pagrindu atsirado naujosios graikų kalbos tarmių užuomazgos. Vidurinė graikų kalba buvo Bizantijos valstybinė kalba. Buvo pagrįsta koinė. Šnekamosios kalbos asmenavimo sistemoje ir sintaksėje atsirado visoms Balkanų kalboms būdingų bendrumų.
Formavosi naujosios graikų kalbos tarmės.
Naujoji graikų kalba
Graikų kalbos dialektai
Skiriamos dvi naujosios graikų kalbos formos: katarevusa (καθαρεύουσα) ir dimotika (Δημοτική). Katarevusa – Graikijos ir Kipro valstybinės kalbos, artimos helenistinio romėniškojo laikotarpio koinei. Dimotika – bendrinė šnekamoji kalba, susiformavusi XIX a. viduryje Centrinių Graikijos miestų tarmių pagrindu. XX a. katarevusa ir dimotika suartėjo. 1977 m. buvo atlikta graikų kalbos reforma, supaprastintas kirčiavimas ir rašyba. Naujajai graikų kalbai būdinga 5 balsiai, priebalsių gausumas, 3 giminės, 3 linksniai, sudėtinga asmenavimo sistema. Skiriamos šiaurės ir pietų tarmių grupės, taip pat čakonų (kilusi iš senosios graikų kalbos, vartojama pietų Peloponese), urumų (Kaukaze), taurų – rumėjų (prie Azovo jūros) ir trapezundų – rumėjų (pietų Italijoje ir Korsikoje) tarmės, kartais laikomos atskiromis beraštėmis kalbomis.
Kalbos įtaka
Daug senosios graikų kalbos žodžių virto tarptautiniais žodžiais ir terminais. Nemaža jų vartojama ir lietuvių kalboje. Senoji graikų kalba Lietuvos mokyklose dėstoma nuo XVI a., iš pradžių buvo dėstoma kolegijose, vėliau Vilniaus universitete, kunigų seminarijose, tarpukario Lietuvoje – kai kuriose gimnazijose, Kauno universitete (klasikinės filologijos ir lyginamosios kalbotyros specialybės studentams).
↑„The Constitution of Cyprus, App. D., Part 1, Art. 3“. Suarchyvuota iš originalo 2012-07-29. Nuoroda tikrinta 2010-06-28. states that The official languages of the Republic are Greek and Turkish. However, the official status of Turkish is only nominal in the Greek-dominated Republic of Cyprus; in practice, outside Turkish-dominated Northern Cyprus, Turkish is little used; see A. Arvaniti (2006): Erasure as a a means of maintaining diglossia in Cyprus, San Diego Linguistics Papers 2: 25-38. Page 27.