Homeras

Homero biustas

Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis senovės graikų ir Europos poetas.^[1] Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms.

Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o vėliau ir visos žmonijos poetu. Antikoje šis vardas buvo tariamas su didele pagarba, nes Homerą laikytas ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju, filosofu, prie jo vardo net pridėdavo epitetą „dieviškasis“. Tobulu epinės kūrybos pavyzdžiu Homero poemas laikė Aristotelis.

Žymusis Homero biustas buvo sukurtas Aleksandrijoje. Nuo Homero mirties buvo praėję 600–700 metų. Suprantama, kad skulptorius didžiojo poeto nebuvo matęs ir nežinojo, kaip jis iš tikrųjų atrodė. Tačiau kodėl jis nusprendė, kad Homeras buvo aklas? Kaip neregys poetas galėjo sukurti didingus literatūros kūrinius, kuriuose skaitytoją žavi tokia spalvinga vaizdinių paletė? Iš „Iliados“ ir „Odisėjos“ puslapių taip ir trykšta spalvų gausa: juodų antakių Dzeusas, šviesiaakė Atėnė, šviesiaplaukis karalius Menelajas, rudaplaukis karys Achilas, juodaakė gražuolė Briseidė ir t. t. Stebina ir metalų spalvos apibūdinimas: alavas – baltas, varis – rausvas, geležis – žila. Tai puikūs poetiniai palyginimai. Norint sukurti tokius palyginimus, pastebėti detales, reikalingas geras regėjimas. Žurnale „Наука и жизнь“ rašoma, kad Homero poemos liudija, jog pirmasis pasaulio poetas buvo daug pastabesnis už mus visus. Jo regėjimas turėjo būti tikrai puikus.^[2]

Atsiradus filologijos mokslui (III–II a. pr. m. e.), Zenodotas Efesietis, Aristarchas Samotrakietis, Aristofanas Bizantietis ir kiti leido Homero veikalų komentarus, aiškindami realijas, pasenusius žodžius, mitologijos dalykus, taisydami dėl daugybės perrašinėjimų atsiradusias klaidas, nurodinėdami kai kuriuos nuoseklumus. Pagal graikų abėcėlės raidžių skaičių kiekvieną poemą jie suskirstė į dvidešimt keturias giesmes. Tuomet ir vėliau pasirodė alegorinių Homero aiškinimų (Kratesas – II a. pr. m. e.; Porfirijas – III m. e. a.), bet visi minėti darbai neneigė nei Homero buvimo, nei jo autorystės. Šiokių tokių abejonių dėl abiejų poemų priklausymo Homerui buvo pareiškę gramatikai Ksenonas (III–II a. pr. m. e.) ir Helanikas (III a. pr. m. e.), bet jų teiginius specialiu veikalu atrėmė Aristarchas.^[3]

Homeras sukūrė du epus: „Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijos šaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir net poeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis „Homero klausimas“. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų buvo įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimą neišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.

Homero klausimas

Kritiški naujieji laikai suformulavo vadinamąjį „Homero klausimą“. Reikšmingiausia 1795 metais paskelbta F. A. Wolfo idėja, kad VI a. pr. m. e., tvarkant poemų tekstus, buvo sujungtos apie X a. pr. m. e. įvairių poetų (vienas iš jų galėjęs būti ir Homeras) sukurtos dalys. Wolfo mintį palaikė daugybė analitikais vadinamų siekėjų. K. Lachmannas įrodinėjo, kad „Iliadą“ sudaro atskiros tarpusavyje visai nesusijusios poemos, kad poema neturi nei vieningo siužeto, nei vieningo plano. Šis autorius ir jo sekėjai buvo praminti „mažųjų giesmių medžiotojais“. G. Hermannas pateikė vadinamąją „branduolio“ teoriją, teigdamas, jog trumpa vieno poeto sukurta poemėlė buvusi aplipdyta kitų sukurtomis giesmėmis. Dauguma analitikų mano, jog Homero poemos yra folkloro veikalai, vėliau surinkti ir užrašyti. Pasikartojančius palyginimus, formules, nuolatinius epitetus jie laikė žodinės liaudies kultūros įrodymais, tvirtindami, jog tokie elementai padeda skaitytojui atsiminti ilgą tekstą. Su tokia nuomone nesutiko unitarijai, teigiantys Homero epų vienovę. XX a. unitarijų pozicijos sustiprėjo. Jie įrodė, jog Homeras, galbūt pasinaudojęs folklorinėmis poemomis, sukūrė literatūros veikalus, kurių svarbiausias požymis yra kadaise dar Aristotelio pabrėžtas vieningas veiksmas: „Iliada“ kiekviena epo giesmė paruošia klausytoją ar skaitytoją kitai, ir, kai kurias praleidus, nukentės mintis, kad epinės formulės padeda autoriui apibrėžti intensyvaus pasaulio suvokimo svarbą. Jie parodo, kad Homero epai turi grakščią, simetrišką, frontoninę kompoziciją: kartojasi panašūs motyvai. Išnagrinėję epus, unitarijai priėjo išvadą, kad Homero poemos klausytojams buvo atliekamos žodžiu, o plito užrašytos, nes VIII a. pr. m. e. raštas jau buvo labai paplitęs. Unitarijų homerologų dabar yra daugiau, nors analitikai taip pat neišnyko.^[4]

Homero epai

Homerui priskiriami du epai: 1. „Iliada“ (maždaug VIII a. pr. m. e. vidurys); 2. „Odisėja“ (VIII a. pr. m. e. pabaiga);

Abu epai sukurti Trojos karo, datuojamo XIII a. pr. m. e., motyvais. Dėl Trojos karo, kaip ir dėl Homero, buvo ir yra įvairių abejonių. Kai kurie mokslininkai mano, kad tokio karo nebuvo, kad jį pramanė Homeras. Trojos buvimo ir sugriovimo paneigti negalima, nes H. Schliemannas atkasė ją 1891 m., bet tvirtinama, kad kariavo ne achajai.

Taigi, jeigu Homeras gyveno VIII a. pr. m. e., o Trojos karas vyko XIII a. pr. m. e., dieviškasis dainius nebuvo nei to karo dalyvis, nei amžininkas. Epuose randama nemaža Mikėnų kultūros elementų: galingos pilys, didžiuliai, net kario kojas dengiantys skydai, šerno iltimis apkaustyti šalmai, bronziniai ginklai. Neišvengė poetas ir savo epochos atgarsių: Mikėnų laikų karvedžiai, matyt, kaudavosi važiuodami karo vežimais, o Homero poemų veikėjai dažniausiai iš jų išlipa ir ietis mėto, o ne duria, nepaleisdami iš rankų. Mikėnų epocha nežinojo geležies, o Homero vartojamos metaforos „geležinė širdis“, „geležinis dangus“ rodo, kad jo laikais geležis turėjo būti labai paplitusi, jei būdvardis vartojamas ne perkeltine prasme.^[5]

Iliada

„Iliada“ (gr. Ιλιάς, naująja graikų kalba Ιλιάδα) yra Homerui priskiriamas epas apie Trojos karą, nors pats karas kūrinyje tėra tik konfrontacijos tarp karaliaus Agamemnono ir stipriausio graikų kariuomenės kario Achilo fonas. „Iliada“ laikoma seniausiu graikų ir kartu Vakarų literatūros kūriniu. Ji buvo parašyta hegzametru maždaug VIII a. pr. m. e. viduryje ir susideda iš 15 690 hegzametro eilučių.

Daugiau nei 15 000 „Iliados“ eilučių rašoma apie Trojos karo baisumus, pavydą ir išdavystę, didvyrius ir dievus. Šis pasakojimas yra ne tik karo aprašymas, bet ir pirmasis raštiškas graikų kultūros liudijimas: „Iliada“ padėjo pagrindą tolimesnei graikų literatūros raidai.

„Iliadoje“ pirmą kartą buvo išvardinti visi dvylika Olimpo dievų ir nurodytos visų jų funkcijos.

Aleksandras Didysis kartu su savo mokytoju Aristoteliu studijavo „Iliadą“, graikų karo žygis į Rytus, aprašytas „Iliadoje“ buvo jo gyvenimo tikslas.

Savo imperinę valdžią Trojos mitu grindė ir Romos imperatoriai. Gajus Julijus Cezaris manė, kad jo protėviai kilę iš Trojos valdančiosios dinastijos. Trojos didvyris Enėjas laikytas Romos įkūrėjų protėviu, taigi romėnai jautėsi Trojos karo pralaimėtojų palikuonimis.

Taip pat turkai kildino save iš Trojos didvyrio Turko.

„Iliadoje“ aprašytų įvykių istoriškumas yra ginčytinas. Tam tikros detalės rodo, kad istorija atsirado panašiu kaip ir aprašoma laiku, pvz., Mikėnų kasinėjimuose rasti daiktai atitinka „Iliados“ aprašymus, nors Homero laikais tokie daiktai nebebuvo naudojami.

Odisėja

„Odisėja“ – viena iš didžiųjų homerinio epo poemų, kurios turinį sudaro grįžtančio iš Trojos karo gimtojon Itakėn pas išsiilgusią žmoną didvyrio Odisėjo dešimties metų klajonės, sutrauktos į 41 dieną. „Odisėja“ skiriasi nuo antros didžiosios homerinės epinės poemos „Iliados“ veikalo kompozicija, veiksmo vieta, vyriausiojo herojaus charakteriu ir pasakojimo tonu bei veikalo dvasia. Būdingiausias „Odisėjos“ kompozicijos bruožas yra nesilaikymas chronologinės tvarkos. „Odisėjos“ veiksmo vieta apsiriboja Trojadės pakrantės slėniu, čia žinomais kalnuoto iškyšulio Malėjos krantais, nebesiduodančia nustatyti pasakiška šalimi iki požemio karalystės vartų tolimiausiuose vakaruose. Su „Odisėja“ yra susijęs ir romėnų literatūros atsiradimas ir jos aukščiausias pakilimas.^[6]

„Odisėjos“ dvasia yra kitokia negu „Iliados“. Čia mes regime ne didžiai drąsius kovotojus, kurių gyvenimo stichija yra kovos, karas, o drąsų jūreivį, turintį įveikti visokiausius pavojus, sugebantį prisitaikyti ir neprarasti blaivaus proto – šis sugebėjimas padeda rasti išeitį iš kebliausių padėčių.^[7]

Homero himnai

Dėl didelio Homero autoriteto Antikoje jam buvo priskiriami 33 išlikę hegzametru parašyti eilėraščiai, vadinami Homero himnais. Dabar manoma, kad Homeras nebuvo jų autorius, bet kas juos sukūrė – neaišku. Seniausi himnai datuojami VIII–VII a. pr. m. e., jauniausi – III a. pr. m. e. Jie skirti Dzeusui, Herai, Poseidonui, Apolonui, Arėjui, Hermiui ir kitiems Olimpo dievams bei Olimpui priklausančioms dievybėms, Dionisui, Gajai, Selenei, Helijui ir kt. Vieni himnai ilgesni, kiti trumpesni. Juose ne tik pašlovinamas dievas, kuriam skirta giesmė, bet ir pasakojamos su juo susijusios mitų istorijos. Kai kurie Homero himnai, matyt, buvo skirti chorams ir turėjo įtakos graikų chorinės lyrikos raidai.^[8]

Homerinis epas

Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“. Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI–VII a. pr. m. e. prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo. Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.^[9]

Citatos apie Homerą

„Homeras, pasinaudodamas savo pirmtakų eskizais ir planais, sukūrė savo paties pastatą, kurio nepalyginamam grožiui laiko dantys nieko negalės pakenkti“. (V. Šilkarskis, lietuviško veikalo Homeras ir graikų epinė poezija, autorius).

„Homeras po trumpos įžangos tuojau įveda vyrą ar moterį ar kurį nors kitą charakteringą asmenį – mat kiekvienas jo veikėjas turi charakterį“ (Aristotelis)

Homero veikalų vertimai į lietuvių kalbą

1921 m. Jonavos gydytojas Jeronimas Ralys išverčia Odisėją. J. Ralys ėmėsi versti ir „Iliadą“, tačiau mirė išvertęs beveik penkiolika giesmių. Likusį tekstą išvertė ir paredagavę 1930 m. išleido S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadeikis, J. Talmantas. 1956 m. vertimo darbus pradėjo Antanas Dambrauskas (išvertė svarbiausius antikinės literatūros veikalus: abu Homero epus, Sofoklio tragedijas, Vergilijaus Eneidą, Ovidijaus Metamorfozes, graikų ir romėnų komedijų ir kitų smulkesnių kūrinių). 1962 m. A. Dambrauskas redagavo 1930 m. išleistą „Iliadą“, o 1981 m. paskelbė savo vertimo variantą.

Vertimų sąrašas:

1. Homero Ilijada / vertė J. Ralys… [et al.]; redagavo ir įvadą parašė V. Šilkarskis. – Kaunas: [s.n.], 1930 (Klaipėda : Spaudė akcinė „Ryto“ b-vė). – xx, 468 p., [11] iliustr. lap. : iliustr. – Vertėjai: J. Ralys, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadeikis, J. Talmantas
2. Homėro Odisėja / vertė dr. J. Ralys. – Kaunas : Švietimo ministerijos leidinys, 1921 (Kaune: „Varpo“ bendrovės sp.). – 291, [1] p. – (Skaitymų biblioteka ; Nr. 1). – Orig. antr.: Οδύσσεια
3. Homero Odisseja / J. Ralio vertimas ; V. Šilkarskio įvadas ir komentarai. – 2-a laida. – Kaunas : Švietimo ministerijos K.L. K-ja, 1937 (Kaunas: „Šviesos“ sp.). – XXXIX, [1], 417, [2] p., [23] iliustr. lap. – (Švietimo ministerijos K.L.K-jos leidinys ; Nr. 480). – Orig. antr.: Οδύσσεια
4. Iliada / Homeras; iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius : Vaga, 1981. – 413, [3] p. : iliustr. – Orig. antr.: Ilias
5. Iliada / Homeras; iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. – 2-oji laida. – Vilnius : Vaga, 2007 (Vilnius : Logotipas). – 526, [1] p. – (Pasaulinės literatūros biblioteka. Literatūra iki XIX a. / sudarytojas Vytautas Visockas; dailininkas Arvydas Každailis; kn. 1). – Orig. antr.: Ilias. – Virš. antr. ir aut. nenurodyti. – ISBN 978-5-415-02016-4 (įr.)
6. Iliada / Homeras; [vertė J. Ralys… [et al.]; [redagavo A. Dambrauskas]; [medžio raižiniai M. Pikovo]. – Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962 (Kaunas : K. Poželos v. sp.). – 562, [1] p. : iliustr. – Vertėjai: J. Ralys, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadeikis, J. Talmantas, A. Dambrauskas. – Orig. antr.: Ιλιάς
7. Iliada, ir Odisėja / Homeras; iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas; [panaudotos Johno Flaxmano (1755–1826) iliustracijos iš XIX a. leidimų]. – 3-ioji patais. laida. – Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2015] (Vilnius : BALTO print). – 1003, [1] p.: iliustr., portr. – (Geriausia iš geriausių literatūros klasika, ISSN 2335-7886). – Orig. antr.: Ιλιάς ; Οδύσσεια. – ISBN 978-609-403-807-5 (įr.)
8. Iliada; Odisėja: [herojinių epų ištraukos] / Homeras; [parengė Agnė Iešmantaitė; vertė Antanas Dambrauskas]. – Vilnius : Žaltvykslė, [2004] (Vilnius : Sapnų sala). – 98, [1] p. – (Mokinio skaitiniai). – ISBN 9986-06-055-9
9. Iliada; Odisėja: [herojinių epų ištraukos] / Homeras; [parengė Agnė Iešmantaitė; vertė Antanas Dambrauskas]. – Vilnius : Žaltvykslės knygos, 2008 (Kaunas : Aušra). – 100, [2] p. – (Mokinio skaitiniai, ISSN 1822-6361). – Orig. antr.: Ilias ; Odyssea. – ISBN 9986-06-055-9
10. 10. Ilijada / vertė J. Ralys… [et al.]; redagavo ir įvadą parašė V. Šilkarskis. – Kaunas: [s.n.], 1930 (Klaipėda : Spaudė akcinė „Ryto“ b-vė). – xx, 468 p., [11] iliustr. lap.: iliustr.
11. Odisėja / Homeras; graviūros P. A. Šilingovskio; vertė J. Ralys. – Kaunas : Valst. grož. lit. l-kla, [1948]. – 506, [5] p. : iliustr.
12. Odisėja / Homeras; iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas; [iliustracijos Pavelo Šilingovskio]. – Vilnius : Vaga, 1979 (Kaunas : K. Poželos sp.). – 476, [4] p.: iliustr.
13. Odisėja / Homeras; vertė Jeronimas Ralys; [graviūros P. Šilingovskio]; [redagavo A. Dambrauskas]. – Vilnius : Vaga, 1964 (Kaunas : Valst. K. Poželos v. sp.). – 482 p.: iliustr.
14. Homeriniai himnai; iš senosios graikų kalbos vertė A. Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 2016 - 406 p.

Išnašos

1. Dalia Dilytė. Homeras (Homēros). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 631-632 psl.
2. http://www.rasyk.lt/rasytojai/homeras.html
3. Antikinė literatūra. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla 2005.
4. Antikinė literatūra. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla 2005.
5. Antikinė literatūra. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
6. Lietuvių enciklopedija. Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV 1960.
7. Antikos žodynas. Alma littera. Vilnius, 1998.
8. Antikinė literatūra. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
9. http://lietuviukalbairliteratura.lt/po-homerinis-epas/

Vikicitatos