Chronologija

XVI a. gyvenęs Žozefas Skaližeris, laikomas chronologijos mokslo pradininku.

Chronologija (iš sen. gr. χρόνος = chrónos, „laikas“ ir λόγος = lógos, „mokslas“) – mokslas apie laiko matavimą, įvykių išsidėstymo laike tvarka. Chronologija pagrįstas laiko juostos arba įvykių sekos naudojimas. Tai taip pat yra „faktinės laikinosios praeities įvykių sekos nustatymas“.

Chronologija yra periodizacijos dalis, taip pat pagalbinė istorijos disciplinos (Žemės istorijos, Žemės mokslų ir geologinės laiko skalės taikymo) atšaka.^[1]

Lietuvoje chronologijos klausimais rašė Antanas Vasiliauskas, Edvardas Gudavičius, Roza Šikšnienė.^[1]

Laiko žymėjimas iki chronologijos disciplinos

Moderniąją chronologijos sistemą 1583 m. sukūrė prancūzų filologas Žozefas Skaližeris.^[1][2]

Pirmieji susistemintą laiko skaičiavimą bandė įvesti senovės romėnai. Senovės Romos istorikų buvo naudojama skalė nuo Romos įkūrimo (Ab Urbe condita, sutrumpintai AUC, pažodžiui iš lotynų k. reiškia „nuo tada, kada miestas įkurtas“, t. y., 753 m. pr. m. e.) Keletas Romos istorikų jį naudojo Romos metams nustatyti, nors vėlesni istorikai šį metų skaičiavimo metodą naudojo dažniau. Šis metų skaičiavimo metodas pirmą kartą sistemingai panaudotas tik apie 400 m. Iberijos istoriko Orosijaus. Manoma, kad popiežius Bonifacas IV maždaug 600 m. buvo pirmasis, sukūręs ryšį tarp šios eros ir Anno Domini (AD 1 = AUC 754).

Lietuvoje iki krikšto remtasi baltų žemdirbystės kalendoriumi, po krikšto – krikščioniškomis laiko skaičiavimo sistemomis.^[1]

Literatūra

• Richards, E. G. (1998). Mapping Time: The Calendar and History. Oksfordo universiteto leidykla.

Šaltiniai

1. Gudavičius, Edvardas. Chronologija (VLE) Tikrinta 2022-11-15
2. Richards 2013, p. 591–592.