Škotijos sostinė ir antras pagal dydį miestas – Edinburgas, kuris yra ir vienas didžiausių Europos finansų centrų.[1] Didžiausias Škotijos miestas yra Glazgas, kuris yra ir Didžiojo Glazgo konglomeracijos centras.
Anksčiau Škotija buvo nepriklausoma karalystė. Dabartinės Škotijos sienos beveik atitinka 1237 m. Jorko sutartimi tarp Škotijos ir Anglijos ir 1266 m. Perto sutartimi tarp Škotijos ir Norvegijos nustatytas sienas. Išimtis sudaro Meno sala, kuri dabar yra tiesiogiai pavaldi Jungtinei Karalystei, Orknio ir Šetlando salos, kurios dabar priklauso Škotijai, o ne Norvegijai ir Berikui prie Tvido, kuris priskirtas Anglijai pagal 1746 m. Berviko aktą.
Pirmieji gyventojai Škotijoje atsirado apie 8000 m. pr. m. e. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės datuojamos 6000 m. Pirmieji gyventojai buvo mezolitinių, o nuo maždaug 4000 m. pr. m. e. neolitinių kultūrų medžiotojai ir žvejai. Anksčiausi archeologiniai radiniai, patvirtinantys žmonių gyvenviečių ir kulto vietų egzistavimą, yra iš maždaug 6000 m. pr. m. e.
Rašytinė Škotijos istorija prasideda romėnų užkariavimų laikotarpiu, kai buvo užkariautos ir Britanijos pavadinimą gavo dabartinė Anglija ir Velsas. 82–208 mūsų eros metais romėnai buvo keletą kartų įžengę į regioną. Dalis pietinės Škotijos kurį laiką buvo patekusi netiesioginei Romos valdžiai, tačiau romėnai čia ilgesnį laiką neišsilaikė. 122–128 m. tarp Taino ir Solvio upių buvo pastatyta Adriano siena, kuri atskyrė nuo Škotijos romėnų Britaniją.
Istoriškai, vėliausiai nuo XIV a. Škotijoje ėmė išsiskirti du kultūriniai regionai – daugiausia škotiškai, o vėliau angliškai kalbantys Lowlands (Žemutinė Škotija) ir daugiausia gėliškai kalbantys Highlands (Hailandas, Aukštutinė Škotija). Žemutinė Škotija labiau buvo įtakojama Anglijos, ji buvo labiau pažeidžiama puolimo sausuma iš pietų atveju, be to labiau perėmė Anglijos įtaką dėl geografinio artumo ir prekybinių santykių su pietiniais kaimynais, nors Škotija turėjo stiprius prekybinius ryšius ir su kontinentine Europa. Nepaisant to gėlų kalba atskirose Žemutinės Škotijos dalyse išliko gana ilgai, Galovėjo ir Kariko regionuose iki pat XVIII a. ar net XIX a. Yra užfiksuota, kad Danbleino ir Auchterarderio regionuose gėlų kalba buvo šnekama dar ir po reformacijos. Skirtingai nei paprastai manoma, Žemutinės ir Aukštutinės Škotijos riba nebuvo statiška, keitėsi keletą kartų.
Išskirtinis Aukštutinės Škotijos bruožas buvo iki XVIII a. gyvavusi klanų sistema. Žinomiausi klanai buvo Campbell, McGregor, McDonald, McKenzie, McKay, McLeod, Robertson, Grant ir kiti. Žemutinei Škotijai buvo būdingas feodalinės sistemos variantas, susiformavęs po normanų užkariavimo Anglijoje, žymiausios giminės, iš kurių kilo dauguma monarchų, buvo Stewart, Bruce, Douglas, Porteous ir Murray arba Moray. Hailandas ilgą laiką išliko katalikybės bastionu, net ir po to, kai Žemutinėje Škotijoje tvirtai įsigalėjo kalvinizmas.
Škotijos nepriklausomybės karų metu (maždaug 1290–1363 m.) škotai sukilo prieš Anglijos įtaką ir kišimąsi į škotų reikalus. Šiems karams vadovavo seras William Wallace, o vėliau Robert the Bruce, kuris laimėjo lemiamą Bannockburn mūšį prieš anglus 1314 m.
Nepriklausoma Škotijos karalystė 1603 m. sudarė personalinę uniją su Anglija, kai Škotijos karalius Džeimsas VI po Elžbietos I mirties paveldėjo ir Anglijos sostą. Ši unija buvo formaliai įteisinta 1707 m. gegužės 1 d. Unijos aktu, kurį sudarė Anglijos ir Škotijos parlamentai. Škotijoje unija buvo labai nepopuliari, nes ji buvo sudaryta dėl Škotijos ekonominio silpnumo ir anglų tarifų spaudimo. Įgyvendinant sutartį buvo panaikinti Anglijos ir Škotijos parlamentai, o jų galios perleistos naujam parlamentui, kuris posėdžiavo Londone ir tapo Jungtinės Karalystės parlamentu. Taip pat įgyvendinta muitų ir monetarinė sąjunga. Kai kurios Škotijos institucijos liko savarankiškos, ypatingai iš teisines sistemos. 1800 m. Škotija kartu su Anglija, Velsu ir Airija tapo Jungtinės Karalystės dalimi. Galiausiai nauja valstybė tapo Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste.
1979 m. gegužės 1 d. referendumu atmesta vidaus savivalda. 1997 m. rugsėjo 11 d. referendumo metu didžioji dalis Škotijos gyventojų pritarė idėjai sukurti Škotijos parlamentą, nepriklausomą nuo Londono. 1999 m. buvo išrinktas Škotijos parlamentas, kuris liepos 1 d. pradėjo darbą. Tai buvo pirmasis Škotijos parlamento susirinkimas nuo 1707 m. Naujasis Škotijos parlamentas gavo teises spręsti specifinius Škotijos reikalus ir ribotą galimybę keisti mokesčius.
Škotija yra šiaurinėje Didžiosios Britanijos salos dalyje ir užima apie trečdalį jos teritorijos. Be pagrindinės šalies teritorijos, Škotiją sudaro keletas salynų, tarp jų Šetlando, Orknio ir Hebridų salos (skirstomos į Vidinius Hebridus ir Išorinius Hebridus). Pagrindinėje teritorijoje galima išskirti tris geografines ir geologines zonas, žiūrint iš šiaurės į pietus: kalnuotoji Hailandas (Highlands), Central Belt žemuma ir kalvota Southern Uplands. Šiaurinėje dalyje yra Kaledonijos ir Grampiano kalnai. Didžioji dalis škotų gyvena centrinėje žemumoje, kurioje yra ir trys iš šešių didžiausių šalies miestų (Edinburgas, Glazgas ir Stirlingas) bei daug kitų didelių miestų. Iš likusiųjų gyventojų dauguma gyvena šiaurės rytų Žemutinėje Škotijoje (North-East Lowlands), kur yra du iš likusių trijų didžiausių miestų (Aberdinas ir Dandis).
Svarbiausi ežerai: Lomondas, Nesas, Loch Lochy, Loch Maree, Loch Tay.
Svarbiausi miestai: Glazgas (Glasgow, didžiausias miestas; jame ir apylinkėse gyvena apie pusę Škotijos gyventojų), Edinburgas, Aberdinas (Aberdeen), Dandis (Dundee), Invernesas (Inverness), Stirlingas (Stirling).
Škotijos šiaurė ir Šiaurės vakarai
Škotijos šiaurėje driekiasi Šiaurės Škotijos kalnynas, raižyta, tačiau labai graži vietovė, kurioje yra Ben Nevis, aukščiausias Britanijos kalnas, ir vaizdingieji ežerai. Škotijos plotas – 78 742 km². Didžioji visų 5,1 milijono gyventojų dalis gyvena tolėliau į pietus, Vidurio Škotijos žemumoje, aplink Glazgo ir Edinburgo miestus.
Škotai yra etniškai kilę iš anglosaksų, keltų ir skandinavų. Gyventojai Škotijoje pasiskirstę labai nevienodai – centrinėje juostoje (pramoninė Glazgo–Edinburgo zona) gyventojų tankumas siekia 700 gyv./kv.km, o didelėje dalyje Hailando tik 2 gyv./kv.km.
Kalba
Škotijoje yra trys kalbos: anglų, škotų gėlų ir škotų (Lowland Scots).
Beveik visi škotai kalba bendrine anglų kalba. Manoma, kad iki 30 % škotų taip pat moka škotų kalbą (taip pat žinoma kaip Lallands), kuri priklauso germanų kalbų grupei ir gerokai skiriasi nuo bendrinės anglų kalbos. Šiek tiek daugiau nei 1 % gyventojų kasdieninėje kalboje vartoja škotų gėlų kalbą, kuri yra panaši į airių kalbą (daugiausia šiaurinėje ir vakarinėje šalies dalyje). Beveik visi, kalbantys gėlų kalba, taip pat laisvai kalba angliškai.
Škotiškieji pledai ir kiltai būdingi tik Škotijos kultūrai. Kiltas yra panašus į sijoną ir siuvamas iš pledinio (languoto vilnonio) audinio. Pagal tradiciją, kiltas dėvimas kartu su kailiniu krepšiu, specialiais batais ir kartais su įkištu į kojinę durklu. Škotiškieji pledai labai įvairūs. Kiekvienas būdingas tam tikram klanui arba genčiai.
Škotija garsėja savo viskiu. Daugelis gamyklų visame krašte gamina salyklinio viskio rūšių, kurios skiriasi skoniu ir spalva.
Vienas iš tradicinių škotiškų patiekalų yra hagis – pudingas, gaminamas iš avies ar veršio širdies, kepenų ir plaučių su daugybe prieskonių. Dar kartais užbarstoma kopūstų, tarkuotų morkų bei grikių.
Tradicinių sporto šakų nugalėtojai rungiasi kasmetinėse Škotijos kalvų varžytuvėse. Šios varžytuvės turi ilgą istoriją. Varžomasi stumiant rutulį ir metant kūjį. Taip pat vyksta įdomios rąstų mėtymo varžytuvės: atletai pakelia vertikaliai pastatytą rąstą (paprastai rąstai būna 3–5 m ilgio ir 40–50 cm diametro), laikydami abiem rankomis už apačios įsibėgėja ir meta, varžydamiesi, kuris tą rąstą nusvies toliau.
.svg){kind=small}
