Meno sala (men. Ellan Vannin, angl. Isle of Man) – sala Airijos jūroje, Britų salų geografiniame centre. Turi specialų politinį Britanijos Karūnos priklausinio statusą (kaip ir Normandijos salos). Formaliai sala nėra Jungtinės Karalystės dalis. Salos plotas 572 km², gyvena apie 84 069 gyventojų (2021 m. duomenimis).[1] Administracinis centras – Daglasas. Dalis gyventojų kalba meniečių kalba.
Istorija
Apie 8000 m. pr. m. e. sala buvo atkirsta nuo aplinkinių salų, nes pasibaigus ledynmečiui pakilo jūros lygis. Žmonės ją kolonizavo keliaudami jūra prieš 6500 m. pr. m. e. Pirmieji gyventojai buvo medžiotojai-rankiotojai ir žvejai.
Neolito laikotarpiu prasidėjo žemdirbystė, žmonės pradėjo statyti megalitinius paminklus.
Bronzos amžiuje piliakalnių dydis sumažėjo. Žmonės kūnus dėjo į akmenimis grįstus kapus su puošniais indeliais. Bronzos amžiaus laidojimo piliakalniai išliko kaip ilgaamžės žymės visame krašte.[2]
Senovės romėnai žinojo apie šią salą ir vadino ją Insula Manavia.[3] Keturis šimtmečius, kai Roma valdė Britanijos provinciją, romėnų kariuomenė kontroliavo Airijos jūrą, užtikrindama saugų žemės ūkio produktų gabenimą iš Anglesio ūkininkų ūkių į romėnų gyvenvietes prie Anglijos ir Škotijos sienos. Saloje rasta tik keletas romėnų artefaktų, o tai rodo, kad Britanijos laikais Meno sala neturėjo strateginės vertės. Saloje dar nerasta romėnų švyturių ar signalinių bokštų.[4]
Maždaug V a. dėl didelio masto migracijos iš Airijos saloje buvo kalbama gėlų kalba ir susiformavo meniečių kalba. Tai goidelų kalba, glaudžiai susijusi su airių ir škotų gėlų kalbomis.[5]
VII a. Meną ėmė kontroliuoti anglosaksai, ypač Nortumbrijos karalius Edvinas, kuris rengė žygius į Airiją. Nežinia, kokią įtaką salai padarė nortumbriečiai, tačiau labai nedaug Meno salos vietovardžių yra senosios anglų kilmės.[6]
Vikingai į salą atvyko VIII a. pabaigoje. Jie įkūrė Tinvaldą ir įvedė daugybę iki šiol egzistuojančių žemės padalijimų. 1266 m. Norvegijos karalius Magnusas VI Perto sutartimi perleido salas Škotijai. Tačiau Škotija Meno salos valdžią įtvirtino tik 1275 m., kai meniečiai buvo nugalėti Ronaldsvėjaus mūšyje netoli Kastltauno.
1290 m. Anglijos karalius Eduardas I pasiuntė Walter de Huntercombe perimti salos valdymą. Anglų rankose ji išbuvo iki 1313 m., kai Robertas Brusas ją užėmė po penkių savaičių Rušeno pilies apgulties. 1314 m. ją anglams vėl atkovojo Džonas Bakachas. 1317 m. ją škotams atkovojo Tomas Randolfas, Meno salos lordas. Škotai salą valdė iki 1333 m. Vėliau keletą metų valdžia priklausė tai vienai, tai kitai karalystei, kol 1346 m. ją galutinai užėmė anglai.[7] Anglija salos valdymą perdavė daugeliui lordų ir magnatų. Tinvaldas priėmė įstatymus, susijusius su salos valdymu visais atžvilgiais, ir kontroliavo jos finansus, tačiau Tinvaldui pritarė Meno lordas.
1866 m. Meno saloje buvo įvesta ribota savivaldos teisė ir iš dalies demokratiniai rinkimai į Raktų rūmus, tačiau įstatymų leidžiamąją tarybą skyrė pati Anglijos valdžia. Nuo to laiko demokratinis valdymas buvo palaipsniui plečiamas.
Meno saloje įregistruota daugiau kaip 250 istorinių vietovių.
Galerija
-
Salos žemėlapis
-
Daglasas – didžiausias Meno salos miestas
-
-
Pylo katedra
Išnašos
| Britanijos užjūrio teritorijos ir karūnos valdos |
|---|
| |
|
