Varpas – mechaninis įtaisas garsui generuoti, naudojamas kaip priemonė akustiniams signalams skleisti arba muzikos instrumentas. Priskiriamas idiofonams. Tai tuščiaviduris, į kūgį panašios formos korpusas, kuriame kabo judama šerdis. Tai muzikos instrumentas, kurį galima girdėti iš toliausiai.
Darniai skambančių varpų komplektas vadinamas kariljonu.
Istorija
Varpai, pakabinti aukštuose bokštuose, nuo seno kviesdavo žmones susirinkti, drauge džiaugtis, švęsti, melstis, gintis nuo priešų.
Patys skambiausi varpai buvo liejami iš bronzos, tačiau dėl brangumo, sunkiais laikais varpus liedino iš plieno ir ketaus. XIX a. pr. Švedijoje varpai buvo daromi iš stiklo, kai kur – iš molio, o 1928 m. Meisene (Vokietija) meistrai padarė 37 porcelianinių varpų kolekciją – nuo mažiausio iki didžiausio.
Vienam varpui nulieti reikėdavo 2-3 metų. Meistrui tai būdavo didelė atsakomybė, nes negalima iš anksto apskaičiuoti garso skambesio. Kiekvieno varpo baigimas būdavo didelis įvykis.
seniausias būdas – įsiūbuoti varpo metalinį kūgį taip, kad jo viduje pakabinta šerdis pati imtų daužytis į varpo šonus vienodu ritmu. Taip dažniausiai skamba bažnyčių varpai;
Rusijoje nuo seno varpininkai įsiūbuodavo šerdį taip, kad ji atsitrenktų į kūgį;
jei varpas skamba pranešdamas laiką, jo niekas nesiūbuoja: varpas suskamba tuomet, kai į jo šoną trinkteli tam tikri plaktukai.
Ispanijos miesteliuose ir kaimuose skambinimas varpais (isp.El toque manual de campanas) yra šimtmečius besitęsiantis labai svarbus kultūrinis reiškinys, kuriame garsu užkoduojami svarbiausi vietos bendruomenės atpažįstami kodai. Jie suburia bendruomenę ir praneša apie svarbiausius įvykius: dienos laiką, pamaldas, laidotuves, kūdikio gimimą, stichines nelaimes ir pan. Skambinant naudojamos įvairios technikos, leidžiančios išgauti skrtingus garsus. Varpininkų žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą. Dėl savo svarbos ir tradicijos 2022 m. jis yra pripažintas nematerialiuoju pasaulio paveldu[1].
