Škotijos politinė sistema

Škotijos parlamento rūmų diskusijų kambarys

Škotija – šalis esanti politinėje sąjungoje su Jungtine Karalyste. Šalį nuo 1707 m. tiesiogiai valdo Jungtinės Karalystės vyriausybė. 1997 m. vykusiame referendume 74,3 % škotų balsavo už tai, kad būtų atkurtas pirminis įstatymų leidžiamasis Škotijos parlamentas.[1] 1999 m. Edinburge buvo įsteigtas 129 narių Škotijos parlamentas. Jis turi visas galias rengti įstatymus Škotijoje, išskyrus tam tikrus įstatymus, kurie yra vadinami „rezerviniais klausimais“ (angl. Reserved matters). Rezerviniais klausimais yra laikomi įstatymai susiję su gynyba, užsienio reikalais, pilietybe, eksportu, karantinu, valiuta, tarptautine plėtra ir panašiais įstatymais.[2][3] Rezervinius klausimus sprendžia Jungtinės Karalystės parlamentas, bet jie galioja tiek Škotijoje, tiek Velse, tiek Šiaurės Airijoje. Valdymo sritys, kurias Jungtinės Karalystės parlamentas yra perdavęs Škotijos parlamentui bei Velso ir Šiaurės Airijos asamblėjoms, yra vadinamos „decentralizuotais klausimais“ (angl. Devolved matters).[4]

1707 m. Škotija sudarė politinę sąjungą su Anglija ir nuo to laiko siuntė škotų atstovus į Vestminsterio rūmus, kuriuose buvo įsikūręs Anglijos, o vėliau ir Britanijos parlamentas. Šiuo metu Vestminsteryje Škotiją atstovauja 59 parlamento nariai,[5] iš kurių 48 yra iš Škotijos nacionalinės partijos (angl. Scottish National Party, SNP), 6 iš Konservatorių partijos, 4 iš Liberalų demokratų partijos ir 1 iš Leiboristų partijos.[6] Jie atstovauja šaliai konstitucijos, užsienio reikalų, gynybos, socialinio draudimo ir pensijų klausimais.

Jungtinės Karalystės vyriausybėje Škotijos reikalams atstovauja Škotijos valstybės sekretorius. Šiuo metu jo pareigas eina Alisteris Džekas. Škotijos parlamentui vadovauja Škotijos pirmasis ministras, kuris yra partijos, turinčios daugiausiai mandatų parlamente, vadovas. Šiuo metu Škotijos pirmojo ministro pareigas eina Džonas Svinis. Škotijos valstybės vadovas yra Didžiosios Britanijos monarchas. Šiuo metu Škotijos vadovas yra Karolis III.

Škotijoje vyrauja daugiapartinė politinė sistema. Šiuo metu Škotijos parlamento daugumą sudaro centro kairioji, Škotijos nepriklausomybę remianti Škotijos nacionalinė partija. Šiuo metu partija Škotijos parlamente turi daugiausiai mandatų (61 iš 129).[7] Opozicijoje yra Škotijos konservatoriai (centro dešinieji, konservatoriai), Škotijos leiboristai (centro kairieji, socialdemokratai), Škotijos demokratai liberalai (centristai, socialiniai liberalai) ir Škotijos žaliųjų partija (centro kairieji-kairieji, žalieji). Rinkimai į Škotijos parlamentą vykstą kas penkerius metus. 73 parlamento nariai atstovauja rinkimų apygardoms, o likę 56 yra renkami proporcinio atstovavimo sistemos būdu.[5]

Škotijos nepriklausomybė nuo Jungtinės Karalystės ir šiandien tebėra svarbi politinė problema. 2014 m. rugsėjo 18 d. Škotijos rinkėjai balsavo referendume, ar šalis turi tapti nepriklausoma. Šalis pasirinko likti Jungtinės Karalystės sudėtyje. 44,7 % balsavusiųjų pasisakė už šalies nepriklausomybę, 55,3 % – prieš.[8]

Istorija

Škotijos rezultatai Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose (nuo 1951 m.)[9]
Metai Konservatoriai Leiboristai SNP Liberalai demokratai
2019 6 vietos 25,1 % 1 vieta 18,6 % 48 vietos 45,0 % 4 vietos 9,5 %
2017 13 vietų 28,6 % 7 vietos 27,1 % 35 vietos 36,9 % 4 vietos 6,8 %
2015 1 vieta 14,9 % 1 vieta 24,3 % 56 vietos 50,0 % 1 vieta 7,5 %
2010 1 vieta 16,7 % 41 vieta 42,0 % 6 vietos 19,9 % 11 vietų 18,9 %
2005 1 vieta 15,8 % 41 vieta 39,5 % 6 vietos 17,7 % 11 vietų 22,6 %
2001 1 vieta 15,6 % 56 vietos 43,9 % 5 vietos 20,1 % 10 vietų 16,4 %
1997 0 vietų 17,5 % 56 vietos 41,0 % 6 vietos 22,0 % 10 vietų 13,0 %
1992 11 vietų 25,7 % 49 vietos 34,4 % 3 vietos 21,5 % 9 vietos 13,1 %
1987 10 vietų 24,0 % 50 vietų 38,7 % 3 vietos 14,0 % 9 vietos 19,3 %
1983 21 vieta 28,4 % 40 vietų 33,2 % 2 vietos 11,8 % 8 vietos 24,5 %
1979 22 vietos 31,4 % 44 vietos 38,6 % 2 vietos 17,3 % 3 vietos 9,0 %
1974 spalis 16 vietų 24,7 % 41 vieta 33,1 % 11 vietų 30,4 % 3 vietos 8,3 %
1974 vasaris 21 vieta 32,9 % 40 vietų 34,6 % 7 vietos 21,9 % 3 vietos 7,9 %
1970 23 vietos 38,0 % 44 vietos 44,5 % 1 vieta 11,4 % 3 vietos 5,5 %
1966 20 vietų 37,6 % 46 vietos 47,7 % 0 vietų 5,0 % 5 vietos 6,7 %
1964 24 vietos 37,3 % 43 vietos 46,9 % 0 vietų 2,4 % 4 vietos 7,6 %
1959 31 vieta 47,3 % 38 vietos 46,7 % 0 vietų 0,8 % 1 vieta 4,8 %
1955 36 vietos 50,1 % 34 vietos 46,7 % 0 vietų 0,5 % 1 vieta 1,9 %
1951 35 vietos 48,6 % 35 vietos 48,0 % 0 vietų 0,3 % 1 vieta 2,8 %

Iki 1832 m. Škotiją valdė stambūs vietiniai žemvaldžiai ir nedidelės pirklių sąjungos. 1792 m. įkurta „Liaudies draugų bendruomenė“ reikalavo pokyčių ir parlamento pertvarkymo.[10] 1832 m. „Škotijos reformos aktas“ (angl. Scottish Reform Act 1832) pertvarkė rinkimų apygardas ir padidino rinkėjų skaičių nuo 4 239 iki 65 000.[11] 1868 m. „Liaudies atstovavimo aktas (Škotija)“ (angl. Representation of the People (Scotland) Act 1868) padidino Škotijos rinkėjų skaičių iki 232 000.[12] Vis dėlto, iki 1885 m. 50 % vyrų Škotijoje turėjo balsavimo teisę, buvo įsigalėjęs slaptas balsavimas ir prasidėjo modernios politikos era.

1885-1918 m. dauguma Škotijos parlamentarų buvo Liberalų partijos nariai. 1922 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose Škotijoje balsų daugumą surinko Leiboristų partija.[9] Tų pačių rinkimų metu Madervelio rinkimų apygarda išrinko komunistų partijos atstovą. 1935 m. ir 1945 m. komunistą išrinko vakarų Faifas.

1929 m. „Nacionalinė Škotijos partija“ pirmą kartą dalyvavo rinkimuose. Deja, partija negavo nė vienos vietos.[9] 1934 m. ji susijungė su centro dešinąja „Škotijos partija“ ir kartu suformavo Škotijos nacionalinę partiją. Vis dėlto, partija pirmąjį mandatą gavo tik 1970 m. Išorinių Hebridų rinkimų apylinkėje (nepaisant mandato, kurį Škotijos nacionalinė partija gavo per papildomus rinkimus Madervelyje 1945 m.). 1974 m. vasarį partija gavo 7 mandatus, o tų pačių metų spalio mėnesio rinkimuose – 11.[9]

Ketvirtajame dešimtmetyje keli Glazgo Leiboristų partijos nariai prisijungė prie „Nepriklausomos leiboristų partijos“, tikėdamiesi nugalėti Leiboristų partiją.

1931 ir 1935 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose „Nacionalinė vyriausybė“, kurią sudarė konservatorių ir liberalų partijos, laimėjo daugumą vietų Škotijoje. Vis dėlto, liberalai mandatus gavo tik iš Hailando ir salų rinkimų apygardų, o ne iš centrinės Škotijos dalies, kurioje yra daugiausiai gyventojų.

1959 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose Škotija, skirtingai nuo Anglijos, balsų daugumą atidavė Leiboristų, o ne Konservatorių partijai. Po mažiau nei 40 m. (1997 m.) Konservatorių ir junionistų partija Škotijoje nesurinko nė vieno mandato.[9]

1979 m. Škotijoje įvyko referendumas, kuriame buvo balsuojama, ar Škotija turėtų įsteigti Škotijos asamblėją. Nors „Už“ balsavo 51,62 % žmonių, referendume dalyvavo vos 63,72 % registruotų rinkėjų, todėl skaitoma, jog pasiūlymą palaikė tik 32,89 % rinkėjų, kas nepasiekė Jungtinėje Karalystėje nustatytos 40 % ribos. Dėl tos priežasties Škotijos asamblėja nebuvo įsteigta.[13]

1997 m. Škotijoje įvyko antrasis referendumas, kuriame buvo balsuojama, ar Škotija turėtų įsteigti Škotijos parlamentą. Šį kartą už parlamento įsteigimą balsavo 74,29 % rinkėjų. 1999 m. buvo įsteigtas 129 parlamentarų Škotijos parlamentas, kuriame balsų daugumą surinko leiboristų ir liberalų demokratų koalicija, kuriai vadovavo Donaldas Diuvaras.

2007 m. Škotijos parlamento rinkimuose SNP gavo daugiausiai mandatų ir sudarė mažumos vyriausybę. 2011 m. partija tapo pirmąja partija Škotijos parlamente gavusi absoliučią daugumą.

2015 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose SNP gavo 56 iš 59 Škotijos vietų parlamente. Likusias tris vietas gavo konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratijų partijos.[9]

Dabartinė situacija

Dabartinis Škotijos pirmasis ministras Džonas Svinis

Daugiausia vietų Škotijos parlamente turinti partija šiuo metu yra Škotijos nacionalinė partija (SNP), kuri agituoja už Škotijos nepriklausomybę. Dabartinis Škotijos pirmasis ministras yra SNP lyderis Džonas Svinis, kuris Škotijos vyriausybei vadovauja nuo 2023 m. kovo. 2011 m. SNP, vadovaujama Alekso Salmondo, Škotijos parlamento rinkimuose gavo absoliučią daugumą.[14] Deja, 2016 m. rinkimų metu absoliuti dauguma buvo prarasta ir SNP šiuo metu sudaro mažumos vyriausybę. Škotijos parlamento rinkimai numatomi 2026 m. gegužės mėnesį.[5]

Šiuo metu Bendruomenių rūmuose Škotijai atstovauja tiesiogiai išrinkti 59 parlamento nariai. Iš viso Bendruomenių rūmuose Jungtinei Karalystei atstovauja 650 parlamentarų.[5] Škotijos valstybės sekretorius, kurio pareigas šiuo metu eina konservatorius Alisteris Džekas, posėdžiauja Jungtinės Karalystės ministrų kabinete ir turi ribotas galias. Jis vadovauja Škotijos valstybės sekretoriaus tarnybai – Jungtinės Karalystės vyriausybės departamentui, kuris yra atsakingas už rezervinius Škotijos klausimus. Škotijos valstybės sekretorius taip pat turi palaikyti ryšius su kitais ministrais, kurie yra atsakingi už rezervinius klausimus.[15] Škotijos parlamentas taip pat gali kreiptis į Vestminsterį dėl tam tikrų decentralizuotų klausimų, kuriuos Vestminsteris apsvarstytų ir paskelbtų galiojančiais Jungtinės Karalystės mastu. Škotijos parlamentas tuo pasinaudojo kelis kartus, kai Škotijos parlamentarams pasirodė efektyviau ir politiškai teisingiau, jog Vestminsteris peržiūrėtų ir patvirtintų tam tikras įstatymų pataisas.[16]

Škotijoje pagrindinės politinės diskusijos sukasi apie bendrą Jungtinės Karalystės konstituciją. Per visą istoriją decentralizacijos politika tam tikru lygiu buvo palaikoma trijų didžiausių Jungtinės Karalystės partijų (konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų). Kadangi vis daugiau škotų palaiko Škotijos nepriklausomybę,[17] šis klausimas Škotijoje pasidarė ypač aktualus XX a. antroje pusėje, kai buvęs leiboristų lyderis Džonas Smitas Škotijos parlamento atgimimą apibūdino kaip „nusistovėjusią škotų tautos valią“.[18] Kadangi šiuo metu Škotija turi tam tikrą autonominį statusą Jungtinėje Karalystėje, pagrindinis klausimas kyla, ar konstitucijoje Škotijos parlamentas turėtų įgyti papildomų galių (pavyzdžiui, dėl Škotijos fiskalinės politikos), ar jis turėtų siekti visiškos nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės parlamento. Taip pat, ar Škotijos parlamentas turėtų likti Jungtinės Karalystės parlamento dukterinė asamblėja, ar, vis dėlto, jis turėtų tapti visiškai nepriklausomu ir turėti pilną suverenitetą. Siekdama paaiškinti šiuos klausimus, SNP vadovaujama Škotijos vyriausybė 2007 m. paskelbė konsultacinį dokumentą „Renkantis Škotijos ateitį“ (angl. Choosing Scotland‘s Future), skirtą visiems Škotijos rinkėjams.[19]

Škotijos parlamento priimtuose įstatymų leidybos programose viešųjų paslaugų tiekimas skiriasi nuo likusios Jungtinės Karalystės.[20] Škotijoje tiek studijos universitete,[21] tiek receptiniai vaistai piliečiams yra nemokami.[22] Tuo tarpu likusioje Jungtinėje Karalystėje už tai reikia mokėti. 2006 m. kovo 26 d. Škotija buvo pirmoji Jungtinės Karalystės šalis uždraudusi rūkymą viešose vietose.[23] Be to, 2019 m. spalio 3 d. Škotijos vyriausybė paskelbė, kad Škotijoje vaikų mušimas kaip bausmė yra uždraustas, ir buvo pirmoji tai padariusi Jungtinės Karalystės šalis.[24]

Škotijos parlamentas

Pagrindinis straipsnis – Škotijos parlamentas.
1999 m. Donaldas Diuvaras tapo pirmuoju Škotijos pirmuoju ministru ir pirmuoju Škotijos vyriausybės vadovu nuo sąjungos sutarties 1707 m.

Po 1997 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimų Škotijoje įvyko referendumas dėl Škotijos parlamento įsteigimo, kuriame 74,3 % škotų balsavo „Už“. Tame pačiame referendume škotai taip pat galėjo balsuoti, ar Škotijos parlamentas turėtų turėti mokesčių rinkimo teisę. 63,5 % rinkėjų balsavo „Už“,[25] kas reiškė, jog Škotijos parlamentas turės teisę padidinti arba sumažinti pajamų mokesčius iki 3 %.[26]

Škotijos parlamentas buvo įsteigtas pagal Jungtinės Karalystės parlamento priimtą „1998 m. Škotijos aktą“ (angl. Scotland Act 1998). Akte yra išdėstyti rezerviniai klausimai – įstatymai, kurie yra sprendžiami Vestminsteryje, bet galioja visoje Jungtinėje Karalystėje. Rezerviniais klausimais yra laikomi gynybos, tarptautinių santykių, fiskalinės ir ekonominės politikos, narkotikų ir transliavimo įstatymai.[2][3] Viskas, kas nėra paminėta kaip rezervinis klausimas, automatiškai yra perduodamas spręsti Škotijos parlamentui ir yra vadinami „decentralizuotais klausimais“. Decentralizuotais įstatymais yra laikomi sveikatos apsaugos, švietimo, vietos valdžios, škotų teisės ir panašūs įstatymai.[27]

Škotijos parlamentas yra renkamas derinant proporcinio atstovavimo ir daugumos atstovavimo rinkimų sistemas. Taigi, Škotijos parlamentas nėra panašus į Jungtinės Karalystės parlamentą, kuriame parlamentarai yra renkami tik daugumos atstovavimo būdu. Škotijos parlamentas yra renkamas kas ketverius metus ir turi 129 parlamentarus. Iš 129 Škotijos parlamento narių 73 yra išrenkami daugumos atstovavimo būdu, o likę 56 – proporcinio atstovavimo.[5]

Proporcinio atstovavimo sistema, lyginant su daugumos atstovavimo, yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes už jas atiduoti rinkėjų balsai nebūna „prarandami“.

Kartu su Škotijos parlamentu 1999 m. buvo įsteigta ir Škotijos vykdomoji valdžia (2007 m. pervadinta į Škotijos vyriausybę). Jos vadovas yra Škotijos pirmasis ministras.

Pirmieji ministrai

Parlamento pirmininkai

Škotija Jungtinės Karalystės parlamente

Bendruomenių rūmai

Škotijos ribos komisijos reformos poveikis Škotijos vietoms Jungtinės Karalystės parlamente po 2005 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimų

Iki 2005 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimų Škotija rinkdavo 72 parlamento narius iš 72 vienmandačių rinkimų apygardų, kurie atstovautų Škotijai Bendruomenių rūmuose.[28] Kadangi Škotijoje vienam gyventojui teko daugiau parlamentarų negu likusioje Jungtinėje Karalystėje, buvo priimtos „Škotijos ribos komisijos“ (angl. Boundary Commission for Scotland) rekomendacijos, kurios sumažino Škotijos atstovų skaičių Bendruomenių rūmuose iki 59 parlamentarų. Pokyčiai įsigaliojo 2005 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose. Nors didesniam narių skaičiui anksčiau buvo pritarta, nes tai leido Škotijai būti labiau išgirstai Bendruomenių rūmuose, tačiau kai buvo įkurtas Škotijos parlamentas, daugeliui pasirodė, kad didesnis parlamentarų skaičius nebėra būtinas.[29]

Škotijos parlamentarai į Bendruomenių rūmus yra renkami tuo pačiu metu kaip ir likusios Jungtinės Karalystės parlamentarai.

Istoriškai, Jungtinės Karalystės vyriausybėje Škotijai atstovavo Škotijos valstybės sekretorius. Šis postas buvo įkurtas 1885 m. Vis dėlto, daugelis žmonių mano, jog įkūrus atskirą Škotijos parlamentą, šio posto nebereikia.[30]

Šiuo metu Škotijai Bendruomenių rūmuose atstovauja:[6]

Lordų rūmai

Vienu metu Škotijos lordai turėjo teisę išrinkti šešiolika škotų lordų, kurie atstovautų šaliai Lordų rūmuose. 1963 m. buvo priimtas „Diduomenės aktas“ (angl. Peerage Act), kuris leido bet kuriam Škotijos lordui būti Lordų rūmu nariu.[31]

Vietinė valdžia

Škotijoje vietinė valdžia yra suskirstyta į 32 sritis. Kiekviena sritis yra valdoma tarybos (angl. Council), kurią sudaro išrinkti tarybos nariai (angl. Councillors), renkami kas ketverius metus kiekvienoje tarybos srityje.[32]

Šiuo metu Škotijoje yra 1 227 tarybos nariai, kuriems mokamas 16 927 svarų sterlingų atlyginimas, kas yra maždaug pusė vidutinio atlyginimo Škotijoje.[33] Kiekviena taryba išsirenka tarybos pirmininką arba merą, kuris pirmininkauja tarybos posėdžiams ir veikia kaip srities vadovas. Keturiuose pagrindiniuose Škotijos miestuose – Glazge, Edinburge, Aberdyne ir Dandyje, tarybos pirmininko pareigas eina meras, kuris yra vadinamas „Lordu Provostu“ (angl. Lord Provost, škot. gėl. Àrd-Phrobhaist).[34]

Didžiausia iš 32 sričių yra Glazgo miesto taryba, kurioje gyvena apie 600 000 gyventojų. Mažiausia yra Orknio salų taryba, kurioje gyvena apie 20 000 gyventojų.[35]

Bendruomenių tarybos

Bendruomenių tarybos atstovauja vietos žmonių interesams. Vietinės valdžios institucijos turi įstatymų nustatytą pareigą konsultuotis su bendruomenių tarybomis planavimo, plėtros ir kitais klausimais, susijusiais su tos vietos bendruomene. Vis dėlto, bendruomenių taryba neturi tiesioginės įtakos galutiniams nutarimams. Kai kuriose srityse jos neturi įtakos iš viso. Vis dėlto, kai kuriose jos veikia gana efektyviai.

Bendruomenių tarybų rinkimų datą nustato vietinė taryba.

Politinės partijos

Dabartinė Škotijos vyriausybę sudaranti partija yra Škotijos nacionalinė partija (SNP), kuri 2016 m. Škotijos parlamento rinkimuose laimėjo 63 vietas iš 129.[36] SNP buvo įkurta 1934 m., siekiant Škotijos nepriklausomybės. Partija iš esmės yra centro-kairioji ir tuo pačiu palaiko Europos socialdemokratus. Ji yra daugiausiai mandatų turinti partija Škotijos parlamente ir nuo 2007 m. sudaro Škotijos vyriausybę. Šiuo metu SNP turi 48 vietas Vestminsteryje.

XX a. Škotijoje išpopuliarėjo Škotijos leiboristų partija. Partija buvo įkurta atstovauti darbuotojų ir profesinių sąjungų interesams. 1999-2007 m. partija kartu su Škotijos liberalais demokratais sudarė Škotijos vykdomąją valdžią. 2007 m. Škotijos parlamente jie prarado balsų daugumą ir nuo to laiko leiboristų parlamentarų skaičius Škotijos parlamente ėmė mažėti.[37] 2015 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose jie gavo vos vieną vietą, o 2016 m. Škotijos parlamento rinkimuose atsidūrė trečioje vietoje. Nors 2017 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose jie gavo septynias vietas (šešiomis daugiau negu 2015 m. rinkimuose), Škotijos leiboristai atsidūrė trečioje vietoje po SNP ir Škotijos konservatorių. 2019 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose Škotijos leiboristai vėl gavo vos vieną mandatą.[9]

1999-2007 m. Škotijos liberalų demokratų partija kartu su Škotijos leiboristais sudarė Škotijos vykdomąją valdžią. Kai 2010 m. Jungtinės Karalystės liberalai demokratai sudarė koalicinę vyriausybę su Jungtinės Karalystės Konservatorių partija, Škotijos liberalai demokratai neteko daugumos balsų. 2015 m. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose jie gavo vos vieną mandatą (prieš tai vykusiuose rinkimuose turėję 12). Vėlesniuose rinkimuose jie gavo po keturis mandatus.[9] Tuo tarpu 2016 m. Škotijos parlamento rinkimuose jie gavo penkias vietas.[36]

Škotijos junionistų partija iki 1965 m. buvo Jungtinės Karalystės konservatorių partijos sąjungininkė. 1965 m. buvo suformuota Škotijos konservatorių ir junionistų partija. Nuo to laiko konservatorių Škotijos mandatai po truputį mažėjo iki kol 1997 m. Škotijos konservatorių partija Jungtinės Karalystės parlamente negavo nė vieno mandato. Keturiuose paskesniuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose (2001 m., 2005 m., 2010 m. ir 2015 m.) konservatoriai Škotijoje gavo vos po vieną mandatą, 2017 m. rinkimuose – 13, 2019 – šešis Škotijos mandatus.[9] 2016 m. Škotijos parlamento rinkimuose konservatoriai gavo 31 vietą Škotijos parlamente ir atsidūrė antroje vietoje.[36] Konservatoriai yra centro-dešinioji partija.

Škotijos žaliųjų partija per kiekvienus Škotijos parlamento rinkimus surenka kelis mandatus proporcinio atstovavimo dėka. Jie gavo vieną mandatą 1999 m. Škotijos parlamento rinkimuose, 2003 m. – septynis, 2007 m. ir 2011 m. – du, o 2016 m. – šešis.[36] Žalieji, kaip ir SNP, palaiko Škotijos nepriklausomybę.

Šaltiniai

  1. ↑ „Scottish Referendum Live - The Results“. BBC News. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-05-20.
  2. ↑ 2,0 2,1 Scotland Act 1998, Schedule 5, Part I
  3. ↑ 3,0 3,1 Scotland Act 1998, Schedule 5, Part II
  4. ↑ „Devolved and reserved matters“. Parliament.uk. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 „Holyrood and Westminster - who does what?“. The Scottish Parliament. Suarchyvuotas originalas 2020-05-21. Nuoroda tikrinta 2020-05-21.
  6. ↑ 6,0 6,1 „Scotland results“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-05-21.
  7. ↑ „MSPs. Current Party Balance“. The Scottish Parliament. Nuoroda tikrinta 2020-05-21.
  8. ↑ „Scotland Votes NO“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-05-21.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 9,7 9,8 Audickas, Lukas; Richard, Cracknell; Loft, Philip (2020-02-27). „UK Election Statistics: 1918-2019 – A century of elections“. House of Commons Library. Suarchyvuotas originalas 2020-06-01. Nuoroda tikrinta 2020-05-27.
  10. ↑ Buchan, James (2003). Crowded with Genius. Harper Collins. p. 338. ISBN 0-06-055888-1.
  11. ↑ Lynch, Michael (1992). Scotland: A New History. Pimlico. p. 391. ISBN 0-7126-9893-0.
  12. ↑ Lynch, Michael (1992). Scotland: A New History. Pimlico. p. 416. ISBN 0-7126-9893-0.
  13. ↑ „The 1979 Referendums“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-05-27.
  14. ↑ Newman, Cathy (2011-05-06). „SNP wins majority in Scottish elections“. Channel 4 News. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  15. ↑ „Secretary of State for Scotland - GOV.UK“. www.gov.uk. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  16. ↑ „About Legislative Consent Memorandums“. The Scottish Parliament. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  17. ↑ „Scottish independence surveys 'show Brexit has put union at risk'“. The Guardian. 2020-02-04. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  18. ↑ Cavanagh, Michael (2001). „The Campaigns for a Scottish Parliament“. University of Strathclyde. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  19. ↑ * Choosing Scotland's Future Archyvuota kopija 2014-09-28 iš Wayback Machine projekto., Scottish Government website
  20. ↑ "Devolved services in Scotland Archyvuota kopija 2008-08-18 iš Wayback Machine projekto. Direct.gov.uk
  21. ↑ „Analysis: University tuition fees in Scotland“. BBC. 2013-07-11. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  22. ↑ „Prescription charges abolished in Scotland“. BBC. 2011-04-01. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  23. ↑ Scotland begins pub smoking ban, BBC News Online, 2006-03-26
  24. ↑ „Scotland becomes first UK country to ban smacking“. BBC. 2019-10-03. Nuoroda tikrinta 2020-05-22.
  25. ↑ „Past Referendums - Scotland 1997“. The Electoral Commission. Suarchyvuotas originalas 2006-12-07. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
  26. ↑ „London Offers Scotland Its Own Parliament, With Wide Powers“. The New York Times. 1997-07-25. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
  27. ↑ „Devolved and Reserved Matters“. The Scottish Parliament. Suarchyvuotas originalas 2020-05-30. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.
  28. ↑ Fourth Periodical Report, Boundary Commission for Scotland, HMSO, 1994, ISBN 0-10-127262-6
  29. ↑ „Scottish MPs may be cut, admits Reid“. The Guardian. 1999-07-19. Nuoroda tikrinta 2020-05-25.
  30. ↑ Pilkington, Colin (2002). Devolution in Britain Today. Manchester University Press. p. 119. ISBN 9780719060762.
  31. ↑ „Peerage Act 1963“. parliament.uk. Nuoroda tikrinta 2020-05-25.
  32. ↑ „Chapter One: How Often Elections Should be Held“ (PDF). Scottish Government. Nuoroda tikrinta 2020-05-25. „Škotijoje vietinės valdžios (t. y. tarybos) rinkimai ir Škotijos parlamento rinkimai paprastai vyksta kas ketverius metus.“
  33. ↑ „Councillors' roles, conduct and pay“. Scottish Government. Nuoroda tikrinta 2020-05-25.
  34. ↑ „Provost“. South Lanarkshire Council. Nuoroda tikrinta 2020-05-25. „Lordo Provosto titulas galioja tik Aberdyno, Edinburgo, Glazgo ir Dandžio Lordams Provostams“
  35. ↑ „Scottish Local Government Financial Statistics 2010-11“. Scottish Government. Nuoroda tikrinta 2020-05-25.
  36. ↑ 36,0 36,1 36,2 36,3 „Scottish Parliament election 2016 results“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-05-27.
  37. ↑ Harvey, Malcolm (2018). „Scotland: devolved government and national politics“. The UK's Changing Democracy: The 2018 Democratic Audit. LSE Press. doi:10.31389/book1.t. ISBN 978-1-909890-44-2.
v • a • r
Europos šalių politinės sistemos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė (Anglija, Šiaurės Airija, Škotija, Velsas) | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija



Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Strategi Solo vs Squad di Free Fire: Cara Menang Mudah!