Škotijos geografija yra įvairi – nuo žemumų, kuriose plačiai vystomas žemės ūkis, iki nepaliestų aukštumų ir nuo didelių miestų iki retai apgyvendintų salų. Šiaurės Europoje esanti Škotija apima šiaurinę Didžiosios Britanijos salos dalį. Šaliai taip pat priklauso daugiau kaip 900 aplinkinių salų, iš kurių didžiausios yra Šetlando ir Orknio salos bei Vidiniai ir Išoriniai Hebridai.[1]
Pietinėje šalies dalyje gyvena dauguma šalies gyventojų, ypač siaurame ruože tarp Klaido ir Forto užutėkių, kuris yra vadinamas Centrine juosta (angl.Central belt). Nors Glazgas yra didžiausias Škotijos miestas, Edinburgas yra šalies sostinė ir politinis centras.[7] Kita kalnuota šalies vietovė yra Pietinės aukštumos, nors jų viršūnės ir nėra tokios aukštos kaip Škotijos aukštumose šiaurėje.
Gamtos išteklių, tokių kaip akmens anglis, geležis ir cinkas, gausa padarė didelę įtaką Škotijos pramonės augimui XIX-XX a. pradžioje.[8] Šiandien energija yra vienas svarbiausių Škotijos ekonomikos sektorių. Nors Škotija yra viena didžiausių naftos išgavėjų Europos Sąjungoje, vis dėlto šalis vis daugiau dėmesio skiria atsinaujinančios energijos gamybai ir planuoja, kad iki 2030 m. bent 50 % energijos suvartojimo šalyje bus patenkinta naudojant tik atsinaujinančios energijos šaltinius.[9][10]
Škotijos plotas yra 80 240 km², kas sudaro 32 % Jungtinės Karalystės ploto. Žemyninės Škotijos (t. y. Škotijos dalies, neskaitant salų) pakrantė yra 9 910 km ilgio.
Seniausios uolienos Škotijoje yra Lewisian gneiss uolienos, kurios susiformavo prekambro laikotarpiu, maždaug prieš 3 milijardus metų. Lewisian gneiss yra vienos seniausių uolienų pasaulyje. Prekambro laikotarpiu taip pat susidarė toridono smiltainiai ir Moine uolienos. Kiti nuosėdinių uolienų telkiniai susiformavo kambro periodu. Kai kurie iš jų pasikeitė į dalradijos uolienų grupę. Žemės plotas, kuriame šiuo metu yra Škotijos teritorija, tuo periodu buvo arti pietų ašigalio.
Silūro periodu (prieš 439-409 milijonus metų) dabartinės Škotijos teritorija buvo Laurentijos kontinento dalis. Laurentiją nuo Baltikos kontinento skyrė Japeto vandenynas. Abu žemynai galiausiai susidūrė, sujungdami Škotiją su dabartinės Anglijos ir Europos teritorijomis. Žemynų susijungimas yra geriau žinomas Kaledoninės kalnodaros vardu. Vieta, kurioje susijungė du žemynai, šiuo metu yra Hailando sprūdis. Silūro uolienos, kurios susidūrimo metu buvo iškeltos iš jūros dugno, šiuo metu sudaro Pietines aukštumas. Škotijos aukštumos taip pat susiformavo dėl susidūrimo. Tuo laikotarpiu taip pat susidarė raudonasis smiltainis. Dėl tektoninių plokščių susidūrimo su ugnikalniais pietinėje Škotijoje ir magmos židiniais šiaurinėje šalies dalyje, Škotijoje suintensyvėjo vulkaninis aktyvumas. Dėl jo Škotijoje susiformavo granitiniai kalnai, pavyzdžiui Kerngormo kalnai.
Karbono periodu (prieš 363-290 milijonų metų) Škotija buvo arti pusiaujo. Per tą laiką įvyko keletas pokyčių, pavyzdžiui, tuo laikotarpiu Lanarkšyre susiformavo akmens anglies telkiniai. Ugnikalnių aktyvumas taip pat suformavo Artūro sostąEdinburge. Iki triaso periodo Škotija buvo dykuma, kurios pietrytinę dalį sudarė smiltainis. Nors Škotijoje taip pat buvo susiformavę kreidinių uolienų, jų neišliko, skirtingai nuo kreidos Anglijoje.
Terciaro periodu vėl ėmė judėti tektoninės plokštės, atskirdamos šiuolaikinę Šiaurės Ameriką ir Europą bei suformuodamos Atlanto vandenyną. Skilimas įvyko į vakarus nuo Škotijos, palikdamas buvusių ugnikalnių grandinę ir suformuodamas Hebridus, įskaitant ir Skajų bei Sent Kildą. Tai buvo paskutinis uolienų formavimosi laikotarpis Škotijoje.
Geografinis Škotijos centras yra keli kilometrai nuo Niutonmoro kaimo Hailande, maždaug už 80 km į pietus nuo Inverneso.[11] Žemyninės Škotijos geografinis centras yra netoli Šihaliono viršūnės Perto ir Kinroso srityje.
Žemės panaudojimas
Bendras Škotijos žemės plotas yra 8 023 947 ha. Pievoms ir neapdirbamoms ganykloms tenka 67 % žemės ploto, miškams ir miškingoms teritorijoms – 17 %, miestams – 8 %, javams ir pūdymui – 7 %, kitoms žemės ūkio veikloms – 2 %.[12]
Topografija, kalnai ir kalvos
Ben Nevis – aukščiausia Didžiosios Britanijos salos viršūnė
Pietinėje Škotijos dalyje yra Pietinės aukštumos – plati kalnų grandinė, kurios paviršius yra ne toks raižytas ir miškingesnis nei šiaurėje esančių aukštumų. Aukščiausia Pietinių aukštumų viršūnė yra Merikas (843 m).
Škotijos viršūnės yra skirstomos pagal jų aukštį. Viršūnės, aukštesnės nei 3 000 pėdų (914,4 m), yra žinomos kaip munrai (angl.Munros).[13] Škotijoje yra 284 munrai.[13] Visi jie yra Škotijos aukštumose. Korbetai (angl.Corbetts) yra viršūnės, kurių aukštis yra nuo 2 500 iki 3 000 pėdų (762-914,4 m), o santykinis aukštis ne mažesnis nei 500 pėdų (152,4 m).[13] Škotijos viršukalnių klasifikacija periodiškai yra peržiūrima „Škotijos kopinėjimo klubo“ (angl.Scottish Mountaineering Club).[13]
Pakrantė
Didelė Škotijos pakrantės dalis yra padengta negyvosiomis kopomis. Nuotraukoje pavaizduotas paplūdimys Hariso saloje
Žemyninės Škotijos pakrantės ilgis yra 9 910 km. Įskaitant salas pakrantės ilgis padidėja iki maždaug 11 800 km. Vakarinei Škotijos pakrantei būdingi ilgi iškyšuliai, kuriuos vieną nuo kito skiria į fjordus panašūs jūriniai ežerai. Rytinė šalies pakrantė daug lygesnė. Joje gausu įlankų ir smėlio paplūdimių. Vienas iš tokių yra Aberdyne. Taip pat rytinėje šalies pakrantėje yra kelios didelės estuarijos, kurių aplinkinės teritorijos yra paskelbtos draustiniais, siekiant išsaugoti vietinių paukščių populiaciją.
Didžioji Škotijos pakrantės dalis yra apaugusi žole. Daugumoje paplūdimių vyrauja negyvosios kopos.[14]
Salos
Škotijoje yra daugiau kaip 900 salų, iš kurių dauguma yra prie šiaurinės ir vakarinės šalies pakrantės.[1] Škotijos šiaurines ir vakarines salas galima suskirstyti į tris pagrindines salų grupes: Šetlando ir Orknio salas bei Hebridus, kurie taip pat yra skirstomi į Vidinius ir Išorinius Hebridus. Šetlando ir Orknio salos kartu su Fero ir Stromos salomis yra vadinamos Šiaurinėmis salomis, o Hebridai yra vadinami Vakarinėmis salomis. Didžiausia Škotijos sala yra Luisas ir Harisas (2 200 km²), esanti Išoriniuose Hebriduose.
Kitos salų grupės yra Forto ir Klaido užutėkiuose bei gėlavandeniuose ežeruose, pavyzdžiui Lomondo ir Mari ežeruose. Atokiausios Škotijos salos yra Sent Kilda ir Rokalo sala, kurios statusas Jungtinėje Karalystėje yra ginčytinas.
Daugelyje pakrantės salų galima pastebėti stiprius potvynius ir atoslūgius. Potvyniai ir atoslūgiai Korivrekano įlankoje, esančioje tarp Skarbos ir Džuros salų sukelia vieną didžiausių sūkurių pasaulyje. Stiprūs potvyniai ir atoslūgiai taip pat pastebimi Pentlando fjorde, kuris yra tarp žemyninės Škotijos ir Orknio salų bei sąsiauryje tarp Skarbos ir Lungos salų.
Škotijos salų topografija yra įvairi. Pavyzdžiui, Malas, Skajus ir Aranas yra žinomi dėl savo kalnuoto reljefo, o Tairi, Kolas ir dauguma Šetlando salų yra plokščios. Ryškūs topografiniai skirtumai yra pastebimi net tarp tų pačių salynų salų. Pavyzdžiui, Hojus, sala, priklausanti Orknio saloms, yra kalnuotesnė už aplinkines Orknio salas. Harisas išsiskiria tuo, kad yra kalnuotesnis už aplinkines Luiso, Šiaurės Juisto, Pietų Juisto ir Baros salas Išoriniuose Hebriduose. Ailos reljefas yra švelnesnis nei šalia esančios Džuros. Ramo ir Ego salų reljefai dantytesni nei kaimyninių Kanos ir Mako salų.
Šinas – vienas iš daugelio Škotijos gėlavandenių ežerų
Škotijoje gausu gėlavandenių ežerų (škot. gėl.loch). 90 % Didžiosios Britanijos gėlo vandens tūrio yra Škotijoje.[16]Lomondas yra didžiausias pagal plotą gėlavandenis telkinys Didžiosios Britanijos saloje. Vis dėlto, Loch Nesas yra didžiausias pagal tūrį (7,4 km³). Vandens tūris Loch Nese yra beveik dvigubai didesnis nei visų Anglijos ir Velso ežerų kartu sudėjus.[17]
Vienintelė Škotijos sausumos siena yra su Anglija, kuri driekiasi 97 km nuo Tvido baseino rytinėje šalies pakrantėje iki Solvėjaus fjordo vakarinėje. Airijos sala yra vos 19 km nuo Škotijos pietvakariuose esančio Kintairo pusiasalio.[2]Norvegija yra už 310 km į rytus, Farerai – už 270 km į šiaurę, o Islandija – už 740 km į šiaurės vakarus.
Klimatas
Edinburgo klimato grafikas. Neaukšta temperatūra ir tolygus kritulių kiekis per visus metus yra būdingos savybės vidutinių platumųjūriniam klimatui
Vidutinė Škotijos temperatūra yra žemesnė nei likusioje Didžiojoje Britanijoje. Žemiausia Jungtinės Karalystės temperatūra –27.2 °C buvo užfiksuota Breimaro kaime, Grampiano kalnuose 1982 m. sausio 10 d., taip pat Altnaharos gyvenvietėje, Hailande 1995 m. gruodžio 30 d.[19] O aukščiausia Škotijos temperatūra 33,2 °C buvo užfiksuota Madervelyje, Šiaurės Lanarkšyro srityje 2018 m. birželio 28 d.[20] Vidutinė žiemos temperatūra siekia nuo 5 iki 5,7 °C, o vasaros – nuo 14,9 iki 16,9 °C.[21] Škotijos vakarinės pakrantės teritorijos yra šiltesnės nei rytinės ir vidinės dėl šiltųjų Atlanto srovių įtakos ir dėl šaltos Šiaurės jūros paviršiaus temperatūros.[22] Vis dėlto, karščio bangų metu vakarinės pakrantės gyvenvietės fiksuoja žemesnes temperatūras nei rytinės. Kai kuriose vietose, tokiose kaip „Invriu sodai“ netoli Alapulo miesto, ir Logano botanikos sodai, esantys netoli Galovėjaus iškyšulio, yra pakankamai šilta, kad jose būtų galima auginti palmes.[23]
Bendras kritulių kiekis Škotijoje labai skiriasi – vakarinė Škotijos aukštumų dalis yra viena drėgniausių vietų visoje Jungtinėje Karalystėje. Kritulių kiekis čia siekia 4 577 mm per metus.[24] Dėl kalnuotos vakarinės Škotijos aukštumų topografijos čia iškrentantys krituliai yra orografiniai.[25] Palyginti didžiojoje rytų Škotijos dalyje iškrenta mažiau nei 870 mm kritulių.[24]Danbaro miestelyje, į rytus nuo Edinburgo per metus iškrenta vos 560,18 mm kritulių, kas yra mažiau nei Barselonoje. Žemumose sniegas iškrinta gana retai. Vis dėlto, jo gausu Škotijos viršukalnėse. Kai kuriose Škotijos aukštumų vietose sniegas vidutiniškai laikosi nuo 36 iki 105 dienų per metus, o kai kuriose vakarinėse pakrantėse sniegas laikosi nuo 0 iki 6 dienų.[26] Daugiausiai sniego iškrenta Kerngormo kalnų grandinėje.
Hebriduose esančiame Tairyje 1946 m. gegužę ir 1975 m. gegužę buvo po 329 saulėtas valandas – didžiausias per vieną mėnesį užfiksuotas saulėtų valandų skaičius.[19] Šiaurinėse Škotijos salose saulėgrįžos metu saulė nenusileidžia. Lervike, Šetlando salose, vasaros viduryje būna keturiomis valandomis daugiau dienos šviesos nei Londonas. Žiemą Lervike būna keturiomis valandomis mažiau nei Londone.[19] Vidutinis metinis saulėtų valandų vidurkis svyruoja nuo 711 iki 1 140 valandų Škotijos aukštumose ir šiaurės vakaruose ir iki 1471-1540 valandų Škotijos rytuose bei šalies pietvakariuose.[27]
Kaip ir likusiose Britų salose, pietvakarių vėjas iš Atlanto atpučia šiltą ir drėgną orą. Vėjuočiausios Škotijos vietos yra šiaurėje ir vakaruose. Kai kurios Išorinių Hebridų, Šetlando ir Orknio salų vietos patiria daugiau nei 30 dienų stiprių vėjų per metus.[19] Rudenį ir žiemą Škotiją veikia Europos vėjo audros.
Šiauriniuose ir vakariniuose regionuose dauguma žmonių gyvena nedideliuose miesteliuose, tokiuose kaip šis Skajuje
Remiantis Škotijos generalinio registrų centro duomenimis, bendras Škotijos gyventojų skaičius 2019 m. buvo 5 463 300.[28] Nors per pastaruosius metus procentiškai škotai sudaro vis mažiau Jungtinės Karalystės gyventojų (šiuo metu škotai sudaro maždaug 8,2 % visų Jungtinės Karalystės gyventojų),[28] Škotijos gyventojų kiekis dėl didėjančio gimstamumo ir imigracijos tolygiai auga.[28]
Lyginant su likusia Jungtine Karalyste, Škotijos gyventojų tankumas yra mažas – 70 žmonių kvadratiniame kilometre.[28] Vis dėlto, Škotija yra labai urbanizuota šalis. 82 % šalies gyventojų gyvena 3 000 ar daugiau žmonių gyvenvietėse.[29] Dauguma gyventojų gyvena Centrinėse lygumose, netoli didžiųjų Glazgo ir Edinburgo miestų. Taip pat nemažai žmonių gyvena šiaurės rytų pakrantėje – daugiausiai aplink Aberdyną – bei Invernese. Škotijos aukštumos, kuriose gyventojų tankis yra maždaug 8 žmonės kvadratiniame kilometre, yra rečiausiai apgyvendinta šalies vieta.[30] Šiose vietovėse gyventojai gyvena kaimuose, mažuose miesteliuose arba izoliuotose sodybose bei trobelėse.[29]
Beveik 100 Škotijos salų yra apgyvendintos. Daugiausiai gyventojų turinti sala yra Luisas ir Harisas, kurioje 2001 m. gyveno 19 918 žmonių.[31] Daugiausia iš jų gyvena Stornovėjuje – vienintelėje Išorinių Hebridų gyvenvietėje, turinčioje miestelio statusą. Kitose, ypač mažosiose salose, gyventojų skaičius yra labai nedidelis.[31] Nuo 1991 iki 2001 m. bendras Škotijos salose gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo 3 %.[31] Vis dėlto, per tą patį laikotarpį kai kuriose salose, pavyzdžiui, Tairyje, Skajuje ir Arane gyventojų skaičius išaugo.[31]
Škotijoje yra septynios miesto statusą turinčios gyvenamosios vietos: Glazgas, Edinburgas, Aberdynas, Dandi, Invernesas, Pertas ir Stirlingas. 2018 m. duomenimis, Glazgas buvo didžiausias Škotijos miestas, kuriame gyveno 626 410 gyventojų.[32]O Škotijos sostinėje Edinburge tais pačiais metais gyveno 524 930 gyventojų.[33] Nuo 1991 iki 2001 m. Edinburgo ir Stirlingo gyventojų skaičius išaugo atitinkamai 2,9 % ir 6,5 %. Per tą patį laikotarpį Inverneso gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 6 %.[34] Tuo pačiu metu Glazge, Dandyje ir Aberdyne buvo pastebimas gyventojų sumažėjimas.
Politinė geografija
Nuo XV a. pabaigos Škotijos teritorija beveik nepakito
Škotijos teritorija beveik nepakito po 1237 m. su Anglija pasirašytos Jorko sutarties[35] bei 1266 m. su Norvegija pasirašytos Perto sutarties.[36] Vieninteliai teritoriniai pokyčiai įvyko, kai Škotija XIV a. prarado Meno salą, kuri šiuo metu turi specialų politinį Britanijos Karūnos priklausomos teritorijos statusą ir formaliai nėra Jungtinės Karalystės dalis. Taip pat 1472 m. Škotija įsigijo iš Norvegijos Orknio ir Šetlando salas.[37] Be to, 1482 m. Anglija visam laikui susigrąžino Beriką prie Tvido.[38] Iš pradžių Škotija buvo nepriklausoma šalis. 1707 m. Škotija sudarė politinę sąjungą su Anglija ir įėjo į Didžiosios Britanijos karalystę.
Nuo 1889 iki 1975 m. Škotija buvo padalinta į miestus ir grafystes, kuriuos vėliau pakeitė regionai ir apskritys. Nuo 1996 m., kad būtų lengviau formuoti vietinę valdžią, Škotija buvo padalinta į 32 sritis, iš kurių kiekviena yra valdoma tarybos.
Rokalo sala – nedidelė negyvenama uolėta salelė Šiaurės Atlanto vandenyne, 1955 m. buvo aneksuota Jungtinės Karalystės, o 1972 m. paskelbta Škotijos dalimi.[39] Tačiau Airija, Danija ir Islandija ginčija salos priklausymo Jungtinei Karalystei teisėtumą.[40]
Škotija, kaip viena iš Jungtinę Karalystę sudarančių šalių, yra atstovaujama Jungtinės Karalystės Parlamente, Vestminsteryje, Londone. 1997 m. Škotijoje buvo surengtas referendumas, kuriame škotai balsavo už tai, kad Edinburge būtų atkurtas pirminis įstatymų leidžiamasis Škotijos parlamentas. Naujasis parlamentas turi galią spręsti tam tikrus su Škotija susijusius klausimus ir turi ribotą galią keisti pajamų mokesčius. Jungtinės Karalystės parlamentas išlieka atsakingas už Škotijos gynybą, tarptautinius santykius ir kai kurias kitas sritis. 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo surengtas Škotijos nepriklausomybės referendumas, kuriame nepriklausomybė nuo Jungtinės Karalystės buvo atmesta.
Šiuo metu Škotijos parlamente 61 vietą turi Škotijos nacionalinė partija, konservatoriai turi 31 vietą, leiboristai – 23, žalieji – 6, liberalai demokratai – 5 ir dvi – nepriklausomi politikai.
