Zietelos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 2012 m.Zietelos Radvilų-Soltanų rūmai. 1871 m. J. Sosinskis.Zietelos sinagoga. Fotografuota iki 1939 m.Zietelos Kristaus Atsimainymo cerkvė 2010 m.
XVIII amžiaus I pusėje Zietela išgyvento du didelius gaisrus. 1708 m. Šiaurės karo metu gyvenvietę ir pilį sudegino švedai, vietos gyventojus bausdami už tai, kad jie savaitei suteikė prieglobstį Rusijos caruiPetrui I. 1743 m. balandžio 6 d. ugnis prarijo visus Zietelos pastatus. 1729–1731 m. Radvilos gyvenvietėje sau pasistatė prašmatnią rokoko stiliaus mūrinę rezidenciją, 1738 m. įkurdino vienuolius rokitus. 1784 m. Zieteloje buvo 176 kiemai ir 8 gatvės, veikė 3 malūnai, mokykla ir špitolė. Dominyko Mikalojaus Radvilos proanūkei, Stanislovo Radvilos dukrai Pranciškai Teofilei Radvilaitei ištekėjus už LDK didžiojo vėliavininko Stanislovo Soltano, XVIII amžiaus pabaigoje Zieleta perėjo į šio didiko rankas.
1990 m. birželio 21 d. Zietelai suteiktas miesto statusas, o 2004 m. gruodžio 1 d. – miesto vėliava ir herbas.
Paveldas
Radvilų (Soltanų) rūmai. Pastatyti 1729–1731 m. Naugarduko vaivadosMikalojaus Faustino Radvilos ir Barboros Zavišaitės iniciatyva bei lėšomis ant Zietelėlės upelio kranto senosios švedų 1708 m. sugriautos kunigaikščių Ostrogiškių pilies vietoje. Nuo XVIII amžiaus pabaigos rūmai priklausė Stanislovui Soltanui, todėl kartais vadinami ir šios didikų giminės ansambliu. Rūmai išsiskiria ypač gausia heraldine ir ornamentine fasado puošyba. Juos dekoruoja medalionai, panoplijos ir girliandos, kaneliūriniai piliastrai, įvairiais motyvais puošti langų sandrikai. Banguotas centrinio rizalito fasadas, – seniau puoštas šv. Mikalojaus ir šv. Barboros statulomis, – vienas ankstyviausių dinamiškos vėlyvojo baroko architektūros pavyzdžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Greta rūmų, kurių šonuose seniau stovėjo alkierių bokštai, driekėsi angliškojo tipo peizažinis parkas, apstatytas trobelėmis su Čartoriskių dvare dirbusio prancūzų dailininko Žano Pjero Norbleno (1745–1830 m.) freskomis. Parkas įkurtas kunigaikštienės Karolinos Pociejūtės-Radvilienės ir jos dukters Pranciškos Teofilės Radvilaitės-Soltanienės iniciatyva.[5] 1836 m. carinė Rusija iš Stanislovo Soltano rūmus atėmė. Carinės Rusijos laikais XIX amžiaus II pusėje rūmai paversti kavalerijos kareivinėmis. XX amžiaus pradžioje čia įkurta mokykla. Dabar – Zietelos rajono ligoninės paviljonas.[6]
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Mūrinė šventovė pastatyta 1624–1646 m. LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos lėšomis ankstesnės medinės bažnyčios vietoje. 1743 m. bažnyčia sudegė. 1751 m. rekonstruota pagal architekto Aleksandro Osikevičiaus projektą Mikalojaus Faustino Radvilos ir jo žmonos Barboros Zavišaitės lėšomis bei rūpesčiu. Po 1882 m. gaisro buvo pakeistas šventovės stogas. 1900 m. bažnyčia aptverta mūrine tvora. Šventovė yra veikianti ir priklauso Romos katalikų bažnyčiai.[7]
Kristaus Atsimainymo cerkvė. Medinė šventovė atstatyta XIX amžiaus I pusėje senesnės, 1508 m. Konstantino Ostrogiškio funduotos cerkvės vietoje. Greta jos statoma mūrinė cerkvė. Šventovė yra veikianti ir priklauso stačiatikių bažnyčios Naugarduko vyskupijai.
Sinagoga (XIX a. pabaiga) ir senosios žydų kapinės. Buvusios sinagogos pastate šiuo metu veikia Zietelos priešgaisrinė gelbėjimo stotis.
Lietuviai
Zietelos lietuvių kalbos šnektos plotas – toliausia į pietus nuo Lydos nutolusi lietuvių kalbos arealo dalis. Priklausė vakarų aukštaičiams, greičiausiai buvo autochtonų šnekta, o ne atsikėlusių jotvingių, prūsų ir lietuvių junginys. Iki XVI a. priklausė kompaktiškam lietuvių kalbos plotui.[8]1957 m. Zietelos apylinkėse apie 40 žmonių mokėjo lietuviškai, tačiau 1959 m. visuotinio SSRS surašymo metu tik viena moteris užsirašė kaip lietuvė (Kotryna Žukelytė-Juodienė). 1999 m. Zietelos rajone gyveno 20 lietuvių.
Zietelos šnekta artima vakarų aukštaičių kauniškių tarmei. Čia nedzūkuojama, nesiaurinama an, am, ą į un, um, ų ir en, em, ę į in, im, į, tačiau kietinamas priebalsis l, iš dalies ir kiti priebalsiai. Kai kuriuose žodžiuose ž virsta z (pvz., zasis, ziema, zivis ir kt.). Spėjama, kad ši šnekta gali būti kilusi net iš senovės prūsų ar jotvingių pabėgėlių, kurie 1276 m. atsikėlė į šias apylinkes ir sumišo su vietos lietuviais.
Zietelos lietuviai turėjo išlaikę visus keturis senovinius vietininkus, taip pat įdomiai vietoje veiksmažodžio buvo sakė bit, nors kitos būti formos sutapo su normine lietuvių kalba. Jie vartojo įdomią mažybinę priesagą -itkas ir -utas. Be to, čia pasitaikydavo senoviškų, kitose tarmėse visai nevartojamų ar vartojamų kita reikšme žodžių, pvz., asmokas – „pinigas“, kungysta – „baudžiava“, kunoda – „bulvė“, pekus – „galvijai“, mulkti – „ryti“, nasrai, nastrai – „burna“ ir kt.
2005 m. pradėta leisti knygų serija „Zietelos šnektos tekstai“.
↑Ярашэвіч А. Дзятлава // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 1: Абаленскі – Кадэнцыя. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. С. 590.