Gimė Kristianijoje (dab. Osle), jis buvo politiko bei akademiko Fredriko Stango (1867–1941) ir jo žmonos Karolinės Šveigor (Caroline Schweigaard, 1871–1900) sūnus. K. Stangas buvo politikų Emilio Stango ir Kristiano Homano Šveigoro vaikaitis ir politiko Emilio Stango sūnėnas. K. Stangas užaugo Kristianijoje ir 1918 m. Frognerio mokykloje išlaikė leidžiančius stoti į universitetą egzaminus (examen artium).
Karjera
1927 m. lyginamosios indoeuropeistikos srityje apgynė magistro laipsnį, 1929 m. – daktaro, disertacijos tema – „Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas“ („Mažvydo lietuviško katekizmo kalba“).[2] Vėliau, 1928–1933 m., jis buvo lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros mokslo darbuotojas. 1938–1970 m. Oslo universitete ėjo slavų kalbų profesoriaus pareigas. 1958–1960 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.[1]
Dėl savo tyrimų K. Stangas buvo pripažintas tarptautiniu slavų kalbų, baltų-slavų lyginamosios kalbotyros bei lietuvių kalbos ekspertu. Vienas žymiausių K. Stango darbų – 1966 m. išleista „Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen“ („Lyginamoji baltų kalbų gramatika“). Be šios 1966 m. parašytos monumentalios lyginamosios gramatikos, K. Stango darbai apie baltų ir slavų kalbų veiksmažodį įtikinamai atskleidė glaudžius istorinius baltų, slavų ir germanų kalbų ryšius bei tarpusavio sąveiką. 1952 m. darbe apie slavų kalbų kirčiavimą jis teigė, jog baltų ir slavų kirčiavimo sistemos pradžioje buvusios vienodos, o antrinių skirtumų atsiradę vėliau.[1] Jo baltų ir slavų lyginamosios akcentologijos tyrimai buvo vainikuoti darbu „Slavonic Accentuation“ („Slavų kirčiavimas“; Oslas, 1957), K. Stango veikalas, pasak F. Kortlandto, „…žymėjo šios temos tyrimų epochą. Knygos svarbą vargu ar galima pervertinti“.[3] K. Stangas šiame darbe įrodė, kad:
naujasis akūtas būdingas paradigmoms, kuriose tolesnis skiemuo kitose formose yra kirčiuotas;
cirkumfleksas pirmame skiemenyje pasitaiko tose paradigmose, kurių kirtis kitose formose krenta į galinį skiemenį.
Tokiu būdu K. Stangas klasikinę doktriną, kuri kirčiavimo modelį vesdino iš šaknies ir galūnės priegaidžių paradigmos, pakeitė schema, kurioje kirčiuoto šaknies balsio priegaidė kildinama iš kirčiavimo modelio paradigmos.
K. Stangas taip pat paskelbė keletą svarbių lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros įžvalgų,[1] pavyzdžiui, Stango dėsnį, indoeuropiečių prokalbės fonologinę taisyklę, pavadintą jo vardu.[4][5]
Die westrussische Kanzleisprache des Grossfürstentums Litauen. I kommisjon hos Jacob Dybwad, Oslo, 1935
Die altrussische Urkundensprache der Stadt Polozk. J. Dybwad, Oslo, 1939
Das slavische und baltische Verbum. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1942
Slavonic accentuation. Universitetsforlaget, Oslo 1957
La langue du livre „Uchenie i khitrost ratnago stroeniia piekhotnykh liudei“, 1647: une monographie linguistique. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1952
Forelesninger over russisk språkhistorie. Universitetsforlaget, Oslo, 1969
Opuscula linguistica. Ausgewählte Aufsätze und Abhandlungen. Universitetsforlaget, Oslo, 1970
Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Universitetsforlaget, Oslo, 1972
Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Universitetsforlaget, Oslo, 1966, 1975
Ergänzungsband: Register, Addenda und Corrigenda zur vergleichenden Grammatik der baltischen Sprachen. Universitetsforlaget, Oslo, 1975
Litauish kliáutis – Altnordisch hljóta
Bendraautoris
Stang, Christian S, Krag, Erik, Gallis, Arne: Festskrift til professor Olaf Broch på hans 80-årsdag fra venner og elever. I kommisjon hos J. Dybwad, Oslo, 1947.
Stang, Christian S og Broch, Olaf: Russiske aktstykker fra det 17de århundrede til Finnmarks og Kolahalvøens historie. Oslo 1961.
Stang, Christian S og Rūke-Draviņa, Velta: Donum Balticum. To professor Christian S. Stang on the occasion of his seventieth birthday, 15 March 1970. Almqvist & Wiksell, Stockholm, 1970.