Rėzeknė yra šiaurinėje Latgalos aukštumos dalyje, Rytų Latvijos centre, todėl dažnai vadinama Latgalos širdimi.
Miesto reljefas yra kalvotas. Žemiausias taškas yra 130 m, o aukščiausias - 187 m virš jūros lygio. Sakoma, kad Rėzeknė yra ant septynių kalvų (kaip analogija į Septynias Romos kalvas), tarp kurių teka to paties pavadinimo upė – Rėzeknė, kurios ilgis miesto ribose – apie 10 km. Upė jungia du didžiausius ežerus Latvijoje – Lubano ir Raznos. Mieste taip pat yra Rėzeknės ežeras.
Miesto plotas – 1748 ha. Iš jų 70% yra gyvenamieji rajonai, 13% - žaliosios erdvės, 15% - pramoninės zonos.
Istorija
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
Iki XIII amžiaus Pilies kalnovietoje buvo latgalių gyvenvietė. Pirmą kartą paminėta 1285 metais kai Livonijos ordino magistras Vilhelmas fon Šauerburgas iš didelių moreninių riedulių čia pastatė gerai įtvirtintą pilį, vadindamas ją Rositten.
Tvirtovę ne kartą puolė lietuviai. Iki XVII a. pilis buvo smarkiai apgriauta, todėl vėliau nebeatstatyta. XX a. šalia pilies griuvėsių buvo įrengtas parkas, pastatytas vasaros teatras ir restoranas.
Pirmąjį miesto planą 1778 m. patvirtino Rusijos imperatorienė Jekaterina II.
1802 m. tapo apskrities centru. Miestas pradėjo intensyviai vystytis tik nutiesus kelią Sankt Peterburgas-Varšuva (1836 m.), vėliau – Sankt Peterburgo-Varšuvos (1860 m.) ir Vindavos-Rybinsko (1904 m.) geležinkelio linijas.
1897 m. mieste gyveno 10 795 gyventojų, iš jų 6442 buvo žydai, 2444 – rusai, 895 – lenkai ir 828 – latviai.
Pirmame Rėzeknę pristačiusiame leidinyje, išleistame 1911 m., rašoma, kad mieste buvo daug sodų. Pagrindinės miesto gatvės buvo Bolšaja Lyutsinskaya, kurioje buvo sukoncentruota prekyba, ir Bolšaja Nikolajevskaja, kurioje buvo įsikūrusios vyriausybės įstaigos. Bendra miesto žemė buvo 438 dešimtinių.
Gyvenamųjų pastatų skaičius buvo 2500, iš kurių 180 – akmeniniai, o mediniai – 2320. 58-nias gatves apšvietė 120 paprastų ir 16 žibalinių žibintų. Mieste buvo ligoninė ir privačios vaistinės.
Tais laikais Rėzeknė garsėjo H. M. Manteuffel alaus darykla, I. M. Levino odų fabriku, audimo dirbtuvėmis, muilo gamykla, ratų tepalų gamykla, G. A. Leshchinskio malūnu. Buvo organizuota gazuoto vandens, plytų ir plytelių gaminių gamyba. Veikė dvi viešosios pirtys, bankai, biurai, spaustuvės.
Rėzeknėje buvo vyrų gimnazija, miesto mokykla, moterų gimnazija, prekybos mokykla, trys parapinės mokyklos, parapija, žydų vyrų ir moterų mokyklos bei Talmudo-Toros mokykla. Mieste praktikavosi 11 gydytojų.
1911 m. iš 19 tūkst. 625 gyventojų – 8894 registruoti žydai, 6149 – latviai katalikai ir lenkai, 4431 - rusai, 140 - vokiečiai ir latviai liuteronai.
Nuo XVIII a. pabaigos iki 1941 m. Rėzeknės žydų bendruomenės gyventojai vaidino svarbų vaidmenį formuojant miestą, kuri į Vitebsko guberniją persikėlė Rusijos imperijos laikais. 1913 m. Žydams priklausė vaistinė, visi 6 farmacijos prekių sandėliai, visos 5 kepyklos, 4 viešbučiai, abi foto dirbtuvės, visos 3 kirpyklos, vienintelė kavinė, visos 5 laikrodžių dirbtuvės, smuklė. 200 parduotuvių ir parduotuvių Rezeknėje (įskaitant 55 bakalėjos, visos 15 galanterijos, visos 12 tabako, visos 23 manufaktūros). Visi 6 medienos pirkliai ir vienintelis prekiautojas galvijais Rėzeknėje buvo žydai. 1920–1930 metais mieste veikė įvairių žydų partijų ir organizacijų skyriai. Buvo 11 sinagogų, įskaitant hasidines.
1917 m. Rėzeknėje vyko suvažiavimas, kuriame Latgalija nusprendė susijungti su Latvija. 1918 metais Latvija pareiškė nepriklausomybę ir Rėzeknė tapo Latgalijos kultūros centru[2].
Antrasis pasaulinis karas sunaikino beveik visus to meto Rezeknės Bolšajos Lutsinskajos gatvės pastatus, taip pat daugumą šventyklų ir administracinių pastatų. Miestas buvo beveik visiškai sunaikintas, sugriauta daugiau kaip 65 % miesto pastatų. Netoli miesto ribos - Ančupanų miške - buvo sušaudyta daugiau nei 15 tūkstančių Latvijos žydų (įskaitant Rezeknės gyventojus). 1944 m. liepos 27 d. Rėzeknę užėmė 2-ojo Pabaltijo fronto 10-osios armijos 7-oji ir 8-oji šaulių divizijos.
Pokario metais Rezeknė pradėjo sparčiai vystytis, nes buvo atidarytos kelios sąjunginės reikšmės pramonės įmonės ir padidėjo tranzito eismas geležinkelio linijų sankirtoje. 1991 m. mieste gyveno 43 032 žmonės.
Rėzeknėje išlikę kai kurie pastatai iš senojo žydų kvartalo, kurio pagrindinis pastatas buvo kukli sinagoga, pastatyta 1845 m.
2016 m. sausio mėn. remiant Norvegijos ambasadai Latvijoje, buvo visiškai atkurta vienintelė Baltijos šalyse medinė sinagoga, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, įskaitant vidaus interjero rekonstrukciją[3].