Lietuvoje labai dažnas; peri, žiemoja. Čia gyvena Passer domesticus domesticusporūšis.
Išvaizda
Kūno ilgis 14–16 cm,[3][4] atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 19-25 cm,[3]čiurna 1,6–2,5 cm, uodega neilga – 5,2–6,5 cm. Arealo šiaurėje gyvenančių populiacijų individai yra šiek tiek stambesni, už jų gentainius gyenančius arealo pietuose. Šiaurinės populiacijos individai sveria apie 20-39 g, pietinės – 21-33 g.
Naminių žvirblių galva didelė ir apvali. Patino kakta, galvos viršus ir pakaušis pilki, galvos šonai rudi. Nugara ruda, išmarginta rudomis išilginėmis dėmėmis, skruostai balsvi. Sparnu driekiasi balsva juostelė. Pilvas balsvas, gerklė ir pagurklis juodi. Snapas storas, tvirtas, juodas, rudenį ir žiemą papilkėja. Kojos juodos.
Patelė blankesnių spalvų, beveik visa pilkšvai rusva.
Jaunikliai išsirita pilki, vėliau įgauna rusvą spalvą, tamsesnę negu patelės.
Elgesys
Naminis žvirblis – sėslus paukštis. Sinantropas[5] – gyvena žmogaus kaimynystėje: sodybose, ūkiniuose pastatuose, miestuose, fermose, parkuose, užima kitiems paukščiams skirtus inkilus. Aktyvus dieną, gerai skraido. Rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį skraido pulkais, leidžiasi į medžius, krūmus ir ten ilsisi.
Balsas daugiausia monotoniškas – „čii, čii, čii“ arba „čilp, čilp, čilp“, labai panašus, sunkiai atskiriamas nuo eurazinio karklažvirblio čiulbėjimo, bet be aukštų tonų.[6]
Perėjimas
Naminiai žvirbliai monogamai – porą sudaro visam gyvenimui. Tuoktuvių metu naminių žvirblių patinai nusileidę ant žemės pešasi. Kovą pradeda sukti lizdą namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose, kregždžių lizduose, inkiluose. Lizdui naudoja žoles, šiaudus, pakulas, įvairių audinių liekanas. Gūžtą iškloja naminių gyvūnų plaukais, kitų paukščių plunksnomis. Deda 4-7 balkšvus, pilkšvus, gelsvai arba rausvai taškuotus, ovalius kiaušinius. Peri patinas ir patelė 13-14 dienų. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka taip pat po 13-14 dienų. Per metus veda 2-3 vadas (nuo balandžio iki rugpjūčio).
Naminis žvirblis kaip pasėlių niokotojas nuo seno laikomas ūkininkų priešu. Slavų kalbose žvirblio pavadinimas reiškia „mušk vagį“ (plg. rus.воробей). Folklore vaizduojamas kaip apsukrus, vikrus, įkyrus vagišius. Žvirbliams iš laukų ir sodų baidyti statomos įvairios baidyklės. XX a. Kinijoje Didžiojo šuolio metu žvirblis buvo paskelbtas žemės ūkio priešu ir pradėta masinė jų naikinimo kampanija. Tačiau dėl to padaugėjo vabzdžių, ypač prie miestų, todėl ši kampanija pristabdyta.[8]
P. d. biblicus Hartert, E, 1904; Kipre, šiauriniame Izraelyje, šiaurės vakarinėje Jordanijoje iki vakarinės Sirijos, bei pietryčių Turkijoje iki šiaurės vakarų Irano.
P. d. hyrcanus Zarudny & Kudashev, 1916; pietryčių Azerbaidžane ir šiauriniame Irane.
P. d. hufufae Ticehurst & Cheesman, 1924; Arabijos pusiasalio šiaurės rytai.
P. d. indicus Jardine & Selby, 1831; pietinis Izraelis ir pietinė Palestina, toliau per Arabijos pusiasalį arealas nusitęsia į rytus į Indiją ir centrinę, pietryčių Aziją.
