Mezijos ribos vakaruose ėjo Drinos upe, šiaurėje – su Dunojumi, rytuose – su Juodąja jūra, kurios pakrantėse klestėjo graikų įkurtos Odeso, Tomų, Kalačio, Istro ir kiti kolonijos. Etninė regiono sudėtis buvo labai mišri – čia gyveno trakai, dakai, ilyrai. Regiono pavadinimas kilo nuo mezų - trakiškai ar dakiškai kalbančios genties.
Istorija
Iki romėnų įsigalėjimo apie 82-44 m. pr. m. e. vietos gentis valdė Dakijos karalystė, todėl regiono įjungimas į Romos imperiją susijęs su Dakų karais. 29–27 m. pr. m. e. kraštą nukariavo Krasas, ir taip įkurta provincija. 86 m. Mezija buvo suskirstyta į dvi provincijas: Aukštutinę Meziją (lot.Moesia Superior) su sostine Viminaciume ir Žemutinę Meziją (lot.Moesia Interior), kurias skyrė Ciabraus upė.
Iš Mezijos romėnai vykdė tolimesnius užkariavimus prieš dakus, kol 106 m. nukariavo jų karalystę už Dunojaus ir ten įkūrė Dakijos provinciją. Po to, kai 271 m. šią provinciją romėnai buvo priversti atiduoti gotams, imperatorius Aurelianas perkėlė visus Dakijos kolonistus į pietus nuo Dunojaus, t. y. į Meziją. Jie apgyvendinti centrinėje Mezijos dalyje, todėl tarp Aukštutinės ir Žemutinės Mezijos įkurta Aureliano Dakijos provincija.
III a. pabaigos administracinių reformų metu Mezija dar labiau suskaidyta. Po jų senąją Mezijos provincijos teritoriją sudarė 6 provincijos:
Aukštutinė Mezija padalinta į Pirmąją Meziją (lot.Moesia Prima, su sostine Viminaciume) ir Dardaniją;