Martis Ahtisaris (suom. Martti Ahtisaari, 1937 m. birželio 23 d. – 2023 m. spalio 16 d.[1]) – diplomatas, Suomijos ir tarptautinis politikas, Suomijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas.
Biografija
Gimė Vypuryje, dabar – Vyborgas (Rusija), kur tarnavo jo tėvas, Suomijos kariuomenės karininkas, pagal kilmę norvegas Oiva Adolfsenas (nuo 1935 m. Ahtisaris). Mokėsi Kuopio ir Oulu mokyklose, ten įstojo į Krikščioniškojo jaunimo asociaciją.
1959 m. išlaikė mokytojo egzaminus Oulu universitete, 1989 m. šio universiteto garbės daktaras. Nuo 1960 m. Jaunųjų krikščionių asociacijos mokyklos Karačyje (Pakistanas) treneris. 1963–1965 m. tęsė mokslus Helsinkio politechnikos mokykloje, bet veiklos pagalbos besivystančioms organizacijose nenutraukė.
1965 m. Užsienio reikalų ministerijos Tarptautinės pagalbos biuro darbuotojas, biuro vadovo pavaduotojas. Gavo pirmąjį diplomato rangą. 1973 m. Suomijos prezidentas Urhas Kaleva Kekonenas jį paskyrė ambasadoriumi Tanzanijoje, Zambijoje, Somalyje ir Mozambike. 1977–1981 m. JTO Generalinio sekretoriaus padėjėjas Namibijai, 1989 m. kovo mėn. kaip JTO taikdarių grupės vadovas kontroliavo Namibijos atsiskyrimą nuo Pietų Afrikos.
1991 m. Suomijos Užsienio reikalų ministerijos Valstybės sekretorius ir JTO stebėtojas Persų įlankos krizės metu, 1992 m. vadovavo Bosnijos ir Hercegovinos grupei Ženevos derybose.
1993 m. Suomijos socialdemokratų partija jį iškėlė kandidatu į šalies prezidento postą. 1994 m. pirmuosiuose tiesioginiuose rinkimuose buvo išrinktas Suomijos prezidentu. Jam teko derinti savo socialdemokratinę programą su Centro partijos Esko Aho vyriausybe. Jam vadovaujant Suomija tapo Europos Sąjungos nare. 1999 m. su jo aktyvia pagalba buvo išspręsta Kosovo krizė. Jis nesiekė antrosios kadencijos, jo pradėtus darbus tęsė Tarja Halonen.
Nuo 2000 m. Didžiosios Britanijos vyriausybės įgaliotas inspektorius Šiaurės Airijoje. Tuo metu įsteigė Krizių valdymo centrą – nevyriausybinę organizaciją taikos paieškoms krizių apimtuose regionuose. 2005 m. sėkmingai vadovavo deryboms tarp Indonezijos vyriausybės ir Laisvojo Ačeho judėjimo dėl Ačeho nepriklausomybės. Už šiuos darbus buvo pristatytas 2005 m. Nobelio Taikos premijai. Už svarų indėlį sprendžiant tarptautinius konfliktus Nobelio taikos premija jam buvo paskirta 2008 m.[2]
Šaltiniai
Nuorodos
