Pranas Stepulis (1913 m. gruodžio 14 d. Janėnuose, Seinų apskritis – 2007 m. balandžio 5 d. Vilniuje) – Lietuvos kanklininkas, meno kolektyvų vadovas, profesorius.
Biografija
1930 m. atvyko į Kauną. 1937 m. baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. 1930–1938 m. mokėsi Lietuvos kanklininkų draugijos kursuose (Prano Puskunigio ir Justino Strimaičio mokinys), 1938–1940 m. pats juose dėstė. 1938–1940 m. studijavo VDU, 1940 m. – Vilniaus universitete filologiją. 1950 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Romualdo Džiugo obojaus klasę), įgijo obojininko specialybę.[1]
1940–1962 m. vadovavo Valstybinio dainų ir šokių (dabartinio „Lietuvos“) ansamblio orkestro kanklių grupei. Nuo 1945 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1970–1987 m. buvo šios mokyklos Liaudies instrumentų katedros vedėjas, 1981 m. profesorius. Palaidotas Karveliškių kapinėse.[2]
Nuopelnai
P. Stepulis pagrindė profesionaliojo kankliavimo metodiką, sukūrė akademinio kankliavimo pamatus. Jo dėka buvo praplėstas aukštųjų kanklių garsynas, suformuota šiuolaikinių koncertinių kanklių šeima. Tarp P. Stepulio mokinių yra žymiausi Lietuvos kanklininkai: K. Tamošaitienė, Z. Stepulienė, A. Prusevičius, L. Naikelienė, D. Šimakauskaitė, N. Karčiauskienė, A. Juškevičienė ir daugelis žinomų ansamblių bei orkestrų vadovų, šalies aukštųjų ir vaikų muzikos mokyklų mokytojų.[3]
1954 m. LSSR nusipelnęs artistas. 1963 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas. 2003 m. prezidentas Rolandas Paksas apdovanojo Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.[4]
Šaltiniai
