Laivių, Salantų Laumės kūlis

Laivių, Salantų Laumės kūlis
Laumės akmuo prieš užtvenkiant Salantą (1986 m.)
Laivių, Salantų Laumės kūlis
Koordinatės	56°03′58″š. pl. 21°34′35″r. ilg.
Vieta	Kretingos rajonas
Seniūnija	Salantų seniūnija
Aukštis	0,6–1,7 m
Plotas	40 m²
Žvalgytas	1960, 1982, 1992, 1994, 1999, 2010 m.
Registro Nr.	6223

Laivių, Salantų akmuo, vadinamas Laumės kūliu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 6223, senas registro kodas – M261, senas kultūros paminklo Nr. AV500) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Salantuose, 0,9 km į šiaurės vakarus nuo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, Salanto upėje, po kelio  169  Skuodas–Plungė  tiltu.

Laumės akmens vaizdas nuo dešiniojo Salanto kranto

Akmuo

Laumės kūlio vardu vadinami 3 vienas šalia kito esantys natūralūs akmenys, kuriuos vietos gyventojai laiko vieno akmens skeveldromis. Akmenys guli Salanto upėje, arčiau jos kairiojo kranto. Iš jų savo dydžiu išsiskiria du akmenys. Šiaurinis akmuo – 3,4 m pločio, 0,4 m storio ir 1,7 m aukščio. 80 cm į pietus nuo jo esantis II akmuo – 3,0 m pločio, 1,3 m storio ir 1,65 m aukščio. Nuo jo 60 cm į vakarus esantis III, mažiausias akmuo – 1,25 m ilgio, 0,5 m storio ir 0,6 m aukščio.

Teritorijos plotas – 40 m².

2,0 km į šiaurės rytus yra Laivių Laumės kūlis, 1,2 km į pietvakarius – Salantų akmuo su Laumės pėda, 0,1 km į šiaurės rytus - Laivių Kregždinkalnis.

Istorija

Akmenys nuo seno atkreipė vietos gyventojų dėmesį. Jie manė, kad tai vieno, žaibo suskaldyto, akmens liekanos, kurias pavadino Laumės kūliu (liet. Laumės akmeniu).

Tarpukariu akmenys buvo Laivių kaimo ūkininko Prano Narkaus žemės sklype, o nutiesus Plungės–Skuodo kelią – atsidūrė Salantų miesto teritorijoje.

1972 m. akmuo paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV500),^[1] 2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąrašą (registro kodas M261),^[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.^[3]

Padavimai ir pasakojimai

• Akmenį buvo pamėgusios laumės, ateidavusios čia apsiskalbti. Kartą užėjus audrai į baigiančias skalbtis laumes trenkęs Perkūnas ir akmenį suskaldęs.
• Senesnieji žmonės drausdavo prie akmenų eiti maudytis ir žvejoti vaikams ir paaugliams. Jie sakydavo, kad ten daug kas nuskęsta ir baidydavo, kad laumės gali įtraukti į vandenį.^[4]

Tyrimai

1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo moklsinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1994 m. – Vykintas Vaitkevičius, 1999 ir 2010 m. – Julius Kanarskas.

Literatūra

• Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990. – P. 57, eil. Nr. 68
• Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra. – 1995, Nr. 3. – P. 13
• Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Vilnius, 1995. – Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14

Šaltiniai

1. Lietuvos TSR kultūros paminklai. – Vilnius, 1973. – P. 248, eil. Nr. 500
2. Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 99
3. Laivių, Salantų akmuo, vad. Laumės kūliu (unikalus objekto kodas 6223). – Kultūros vertybių registras^{[neveikianti nuoroda]}
4. Akmuo, vad. Laumės kūliu, Laivių km, Imbarės apyl. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 6. – L. 58-59
   Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 83

Nuorodos

• „Laivių, Salantų akmuo, vad. Laumės kūliu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-18.