Archeologijos paminklai ir archeologiniai radiniai padeda pažinti materialinę ir dvasinę kultūrą, papildo rašytinių šaltinių žinias. Jie tiriami ir saugomi (archeologijos paminklų apsauga). Archeologijos paminklais imta domėtis XVIII a.1747 m. kasinėta Italijoje (Pompėja), 1784 m. – JAV (indėnų pilkapis prie Rivanos upės) ir kt. Nuo XIX a. pradžios archeologijos paminklai pradėti tirti (žr.: archeologinis tyrimas), klasifikuoti ir registruoti (žr.: Kultūros vertybių registras).
Archeologijos paminklai buvo suregistruoti ir aprašyti „Lietuvos TSR archeologijos atlase“. 1984 m. paskelbti 2924 archeologijos paminklai, 1993 m. – 2277 paminklai, nes išbraukti sunaikinti ir ne archeologiniai objektai, pvz., kaimo kapeliai. Nuo 1995 m. archeologijos paminklai traukiami į Archeologinių vietų sąrašą (Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registras), kuriame 2001 m. buvo įrašyti 1624 archeologijos paminklai, 2009 m. – apie 2000.[1]2004 m. duomenimis visoje Lietuvoje buvo išlikę apie 830 bronzos ir geležies amžiaus piliakalnių (Z. Baubonio ir G. Zabielos duomenys), Rytų Lietuvoje ir iš dalies Vakarų Baltarusijoje – apie 390 geležies amžiaus pilkapių grupių, kuriose priskaičiuojama daugiau kaip 6500 pilkapių (A. Tautavičiaus duomenys su V. Vaitkevičiaus papildymais). Didžiausios apimties archeologiniai tyrinėjimai visose istorinėse baltų žemėse (Lietuva, Latvija, Kaliningrado sritis, Lenkija, Baltarusija) iki šiol vykdyti laidojimo paminkluose: pilkapiuose ir plokštiniuose kapinynuose. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio baltų žemėse jau buvo ištirta daugiau kaip 20 000 I a. – XIII a. laikotarpio kapų (A. Tautavičiaus duomenys). Lietuvos teritorijoje iki 1995 m. buvo ištirti 7625 XIV a. – XVII a. datuojami kapai 185 kapinynuose. Tačiau ir šiems, ir kitų rūšių paminklų tyrinėjimams dažnai būdingas fragmentiškumas. Pilnai ištirtos vos dešimties piliakalnių aikštelės, o viso ištirto ploto laidojimo paminklų Lietuvoje iki šiol neturime.[2]
