Kofun laikotarpis

Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis
Susiję istorijos:
Riūkiū istorija, Hokkaido istorija

Kofun laikotarpis (古墳時代; Kofun-jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538 m. Laikotarpis taip pavadintas dėl pilkapių, kurie buvo supilti esant tam laikotarpiui. Kofun laikotarpis ir po jo sekęs Asuka laikotarpis dažnai bendrai vadinami Jamato laikotarpiu. Kadangi to meto rašytiniai šaltiniai prieštaringi, tad tyrinėjimai reikalauja atsargios kritikos ir archeologijos pagalbos.

Kofun laikotarpis nuo Asukos atskiriamas dėl kultūrinių skirtumų. Kofun laikotarpiu klestėjo šintoizmas prieš ateinat į Japoniją budizmui. Politiškai galingo klano vadas, užėmęs Honšiū ir šiaurės Kiūšiū įkūrė Japonijos imperatoriškąją šeimą. Be to, tai seniausias rašytinis Japonijos laikotarpis.

Jamato rūmai

Nors sutarta, kad laikotarpis prasideda 250 m. pr. m. e., neaišku kada prasidėjo Jamato valdymas. Rūmai siejami su Jamataikoku problema ir jo žlugimu. Sutariama, kad Jamato valdovai priklausė Kofun kultūrai ir valdė Jamato iki IV a. Viso laikotarpio metu išliko regioninių valdovų autonomija, ypač tokiose vietose kaip Kibi (dabar Okajamos prefektūra), Izumo (dabar Šimanės prefektūra), Koši (Fukujaus ir Nijigatos prefektūros), Kenu (šiaurės Kanto), Čikuši (šiaurės Kiūšiū) ir Hi (centrinė Kiūšiū). Tik VI a. Jamato klanai valdė visą pietų Japoniją. Kita vertus, Jamato santykiai su Kinija prasidėjo IV a. pabaigoje pasak Dainų knygos.

Jamato valstybei, atsiradusiai V a. pabaigoje, buvo būdingi galingi klanai (豪族: Gōzoku). Kiekvienam klanui vadovavo patriarchas (氏上: Ujikami), kuris atlikinėjo šventas apeigas klano dievui (kami) pagerbti, kad būtų užtikrinta klano gerovė. Klano nariai buvo aristokratija, o karališka giminė, valdžiusi |Jamato rūmus, buvo jos viršūnėje. Galingi klano vadai apdovanodavo suteikdami kabane, titulą, kuris rodydavo politinį rangą ir buvo paveldimas bei vartojamas vietoj pavardės.

Vakariečiai šį laikotarpį kartais vadina Jamato laikotarpiu, nes jo pabaigoje Jamato vadai tapo imperatoriškąja dinastija. Bet Kofun laikotarpiu Jamato buvo viena iš daugelio tarpusavyje kovojančių valstybių. Japonų istorikai pabrėžia, kad laikotarpio pradžioje kitų regionų valstybės, pvz.: Kibis buvo arčiau dominavimo ir svarbos. Cukurijamos pilkapis Kibije ketvirtas pagal dydį Japonijoje.

Po kurio laiko Jamato rūmai pradėjo valdyti visus Honšiū ir Kiūšiū klanus, suteikdami kartais paveldimus titulus mažesnių klanų vadams. Jamato vardas buvo siejamas su visa Japonija, o jo vadai valdė kitų klanų vadus ir įgijo daug dirbamos žemės. Pagal kinų modelį japonai plėtojo centrinę administraciją, o Jamato rūmuose dalyvaudavo ir vietinių klanų vadai, bet šalis neturėjo nuolatinės sostinės. Garsūs klanai buvo Soga, Kacuraki, Heguri, Kose iš Jamato ir Bidzeno žemės, Kibi klanai Idzumo žemėje. Otomo ir Mononobe klanai buvo karo vadai, o Nakatomi ir Inbe klanai – šventikai. Iš Soga klano buvo kilę pirmieji ministrai, o iš Ohtomo ir Mononobe klanų būdavo antri pagal svarbą ministrai. Provincijų vadai vadinosi Kuni-no-mijacuko. Amatai buvo organizuoti į gildijas.

Jamato rūmai turėjo ryšių su Gajos konfederacija, kurią japonai vadino Mimana. Kofun kapuose yra archeologinių įrodymų, kurie patvirtina meno ir drabužių panašumą. Remdamiesi Kodžiki ir Nihon Šoki, japonai anksčiau tvirtino, kad Gaja buvo jų kolonija Korėjoje, bet dabar ši teorija atmesta. Labiau tikėtina, kad abi šalys mokėjo Kinijai duoklę. Tačiau kinų istorikas Shen Yue (441–513 m.) iš Liu Song dinastijos Dainų knygoje teigia, kad Jamato karalius buvo Gajos valdovas. Ši mintis irgi atmesta. Istorikai teigia, kad nėra įrodymų, kad tuo metu japonai valdė kokią nors Korėjos dalį. Didžiausia problema su rašytiniais šaltiniais tai, kad kai kurie tomai dingo ar buvo nepatikimai perrašyti.

Okimi

Kofun laikotarpiu atsirado aristokratiška visuomenė, kuriai vadovavo karo vadai.

Šis laikotarpis buvo kritinis taškas Japonijos evoliucijoje į vientisą ir pripažintą valstybę. Tuo metu labiausiai išsivystęs buvo Kansajaus regionas. Jo valdovai net siuntė pasiuntinius į Kiniją, kad būtų pripažinti jų karališkieji titulai.

Nors tų Japonijos valdovų titulas diplomatijoje buvo karalius (jap. kimi), tėvynėje jie save vadino didžiaisiais karaliais (Okimi). To laikotarpio karaliai turėjo ir religinį autoritetą, savo valdžią pateisindami dieviška kilme. Titulas Dangų ir Žemę valdantis dydysis karalius (Amenoshita Shiroshimesu Okimi) buvo naudojamas iki VII a., kai jį pakeitė imperatorius (Tenno).

Jamato klanai

Kofun laikotarpio sandėlio rekonstrukcija.

Jamato klanai ir vietiniai vadai tvirtino, kad yra kilę iš imperatoriaus šeimos arba dievų. Kita vertus, buvo daug klanų, kurie nurodė, kad jų protėviai atvyko iš Kinijos ar Korėjos.

V a. Kazuraki klanas (葛城氏), kildinęs save iš imperatoriaus Kogeno legendinio anūko, buvo galingiausias Jamato rūmuose ir buvo giminystės ryšiais susijęs su imperatoriškąja šeima. Po Kazuraki nuosmūkio V a. pabaigoje, Otomo klanas laikinai perėmė valdžią. Kai imperatorius Burecu mirė nepalikęs įpėdinio, Otomo no Kanamura pasiūlė, kad tolimas imperatoriaus giminaitis iš Koši žemės taptu nauju imperatoriumi Keitajumi. Tačiau Kanamura turėjo atsistatydinti dėl nepavykusios diplomatinės politikos ir Asukos laikotarpio pradžioje valdžia atsidūrė Mononobės ir Sogos klano rankose.

Kofun visuomenė

Kofun laikotarpio brangenybės

Toraidžin

Kinų ir korėjiečių emigrantai, kurie buvo naturalizuoti Senovės Japonijoje, buvo vadinami toraidžin. Jie atgabeno į Japoniją daugybę Kinijos kultūros aspektų. Vertindama jų žinias Jamato vyriausybė palankiai elgėsi su toraidžin. Jų atgabenta kultūra buvo labai svarbi imperatoriškiesiems rūmams. Šinsen Šodžiroku knyga, surinkta 815 m., teigia, kad iš 1182 kilmingų šeimų Kanzajaus regione ir Honšiu saloje 154 buvo emigrantų kilmės. Knyga teigia, kad 163 kilusios iš Kinijos, 104 šeimos iš Baekje, 41 iš Goguryeo, 6 iš Silos ir 3 iš Gajos. Jos galėjo atsikelti 356–645 m.

Kinijos emigrantai

Nihon Šoki teigia, kad Hata klanas, kilęs iš Ši Huangdi^[1], į Japoniją atvyko 403 m. Šinsen Šodžiroku knygoje rašoma, kad imperatorius Nintoku išbarstė Hata klaną po įvairias provincijas ir vertė rūmams gaminti šilką. Kai Jamato rūmuose atsirado financų ministerija, Hata Ocučiči (秦大津父) tapo pirmuoju ministru.

Takamuko klanas kilės iš Cao Cao. Takamuko no Kuromaro buvo vienas iš Taikos reformos vykdytojų^[2].

Išnašos

1. „Nihon no myōji 7000 ketsu seishi ruibetsu taikan Hata uji 日本の苗字7000傑 姓氏類別大観 秦氏“. Suarchyvuotas originalas 2006-05-17. Nuoroda tikrinta 2006-05-31.
2. „Nihon no myōji 7000 ketsu seishi ruibetsu taikan Takamuko uji 日本の苗字7000傑 姓氏類別大観 高向氏“. Suarchyvuotas originalas 2006-05-17. Nuoroda tikrinta 2006-10-15.

Vikiteka: Kofun laikotarpis – vaizdinė ir garsinė medžiaga