Asuka laikotarpis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis
Susiję istorijos:
Riūkiū istorija, Hokkaido istorija

Asuka laikotarpis (飛鳥時代 asuka jidai) – Japonijos istorijos periodas 538–710 m. e. m., kai sostinė buvo Asuka lygumoje, netoli Naros. Jis truko nuo VI a. vidurio iki VIII a. pradžios, nors iš dalies dengia ankstesnį Kofun laikotarpį. Šis laikotarpis yra išskiriamas, nes jo metu šalis pakeitė pavadinimą iš Wa (倭) į Nippon (日本). Vardas duotas pagal Asukos regioną, esantį šiuolaikinės Naros prefektūros centre, kur tuo laikotarpiu išdygo daugybė laikinų sostinių.

Per Asuka laikotarpį Japonija smarkiai pasikeitė. Budizmo atėjimas sukėlė žymių pasikeitimų visuomenėje, taip pat paveikė Jamato vyriausybę. Asuka laikotarpis taip pat žinomas dėl žymių meno, socialinių ir politinių pasikeitimų, kurių priežastys slypi vėlyvajame Kofun laikotarpyje.

Mene pavadinimas Tori stilius dažnai nusako Asuka laikotarpio meną. Šis terminas kilo iš garsaus skulptoriaus Kuratsukuri Tori, kinų imigranto Shiba Tatto anūko vardo. Tori stilius pagrįstas šiaurės Wei stilium iš Kinijos.

Pavadinimas

Terminas „Asuka laikotarpis“ atsirado periodo Japonijos architektūros istorijoje apibūdinimui. Jis buvo pasiūlytas Sekino Tadasu (関野貞) ir Okakura Kakuzo (岡倉覚三) apie 1900 metus. Sekino nurodė, kad Asuka laikotarpis baigėsi su Taika reforma 646 metais, bet Okakura teigė, kad jis baigiasi kai sostinė perkeliama į Heidžio (Heijo) rūmus – Narą. Nors istorikai sutinka su Okakuros nurodyta data, meno ir architektūros tyrinėtojai naudojasi Sekino data ir po to atėjusį laikotarpį vadina Hakuho periodu (白鳳時代 hakuhō jidai).

Jamato valstybė

Jamato valstybė, atsiradusi vėlyvajame V a., pasižymėjo galingais klanais. Kiekvienam klanui vadovavo patriarchas, atliekantis šventus klano kami (神) ritualus tam, kad užtikrintų ilgalaikę klano gerovę. Klano nariai buvo aristokratai ir karališkoji linija, kontroliuojanti Jamato rūmus, esančius piramidės viršūnėje. Ši vietinė valdžia iškilo iki imperijos dinastijos Asuka laikotarpio pradžioje.

Faktinė Jamato valdymo pradžia diskutuotina. Japonijoje manoma, jog tao Kofun laikotarpio pabaiga arba Asuka laikotarpio pradžia.

Asuka laikotarpis, kaip Jamato laikotarpio(大和時代 Yamato - jidai) dalis, yra pirmasis Japonijos istorijos laikotarpis, kai japonų imperijos rūmai valdė santykinai neginčytinai iki šių dienų Naros prefektūros, tada žinomos kaip Jamato žemė.

Jamato rūmai, susitelkę Asukos regione, savo valdžia darė didžiulę įtaką Kiošio ir Hošio klanams, suteikdami klanų lyderiams paveldimuosius titulus. Jamato vardas tapo visos Japonijos sinonimu, kai jo vadovai užvaldė klanus ir įgijo derlingas žemes. Pagal Kinijos modelį (įskaitant kinų rašytinės kalbos pasisavinimą) jie išvystė centrinę administraciją, o imperatoriškaisiais rūmais rūpinosi klanų vadai, nors sostinės tuomet dar nebuvo. VII a. vidury derlingos žemės išaugo į žymią valstybinę valdą, subjektą centrinei valdžiai. Pagrindinis administracinės Gokishichidō (五畿七道) sistemos vienetas buvo 道 do. Visuomenė buvo organizuota į grupes pagal profesiją. Dauguma žmonių tapo žemdirbiais, kiti - žvejais, audėjais, puodžiais, menininkais, ginklakaliais, ritualų atlikėjais.

Jamato rūmai palaikė nuolatinį ryšį su Gajos konfederacija iš Korėjos pusiasalio (japoniškai vadinams Mimana 任那). Kofun kapuose rasta archeologinių įrodymų, vaizduojančių nupieštų kilmingųjų panašumą pagal formą mene ir aprangoje. Antras šaltinis yra Nihon Shoki. Tam tikrą laiką, daugelis Japonijos istorikų manė, kad Gaja buvo Jamato valstybės kolonija, bet dabar ši teorija atmetama. Tikėtina, kad tam tikrą laiką visos Korėjos valstybės ir Japonija mokėjo duoklę Kinijos Sui ir Tangų dinastijoms.

Soga klanas ir Šotoku Taiši

Soga klanas (蘇我氏 Soga - shi) susigiminiavo su imperatoriška šeima ir 587 metais Umako Soga, Soga klano vadas, buvo pakankamai galingas paskirti sūnėną imperatoriumi, vėliau nužudyti ir pakeisti imperatore Suiko (valdė 593-628 m.). Ši, pirma iš aštuonių vienvaldžių moterų imperatorių, buvo nominali valdovė Umako ir princo regento Šiotoku Taiši (574-622 m.) rankose. Šiotoku, pripažįstamas kaip žymus reformų laikotarpio intelektualas, buvo pasišventęs budistas ir gerai skaitė kinų literatūrą. Tam įtakos turėjo Konfucijaus principai, įskaitant Dangaus mandatą, kuris tvirtino, kad vienvaldis valdovas valdo su aukštesnių jėgų valia. Šiotoku pastangomis Konfucijaus rangų ir etiketo sistema buvo įtvirtinta, kaip ir jo septyniolikos straipsnių konstitucija (憲法十七条 Kenpō jushichijō) nurodanti būdus kaip suteikti harmoniją chaotiškai visuomenei. Be to jis pasisavino kinų kalendorių, išplėtojo prekybos kelių tinklą (anksčiau minėtas Gokishichidō), pastatė daugybę budizmo šventyklų, surinko rūmų kronikas, siuntė studentus į Kiniją mokytis Budizmo ir Konfucionizmo ir nusiuntė Imoko Ono į Kiniją kaip pasiuntinį.

Daug pasiuntinių, šventikų ir studentų nusiųsta oficialioms misijoms į Kiniją VII a. Kai kurie liko dvidešimčiai metų ir daugiau, didžioji dalis sugrįžusių tapo garsiais reformatoriais. Tokių studentų siuntimas mokytis kinų politinės sistemos labai skyrėsi nuo Kofun laikotarpio pasiuntinių, kurie buvo siunčiami karalių patvirtinti valdas.

Kitas skirtumas nuo V a. penkių Wa karalių buvo pagarba ir pripažinimas, kurio Asukos periodo metu Jamato valstybė reikalavo iš Kinijos. Šiotoku labai įžeidė kinus, siekdamas lygybės su kinu imperatoriumi, kai pasirašė oficialią korenspondenciją „Nuo Dangaus Sūnaus Kylančios Saulės Šalyje Dangaus Sūnui Besileidžiančios Saulės Šalyje“. Kai kurie įrodinėja, kad drąsus Šiotoku žingsnis sukėlė precedentą: Japonija niekada vėliau nebepripažino žemesnės padėties santykiuose su Kinija. Bet yra istorinių įrašų neigiančių tokią nuomonę. Tokių santykių pasekmė: to laikotarpio Jamato valstybė negavo iš Kinijos dinastijų jokio titulo, nors mokėjo duoklę (有貢無封 yūkō-mufū). Kinų požiūriu, Japonijos pozicija buvo nužeminta lyginant su ankstesniais laikotarpiais, kai Japonija gaudavo titulus. Iš kitos pusės, Japonija susilpnino politinius santykius su Kinija ir todėl sukūrė išskirtinius kultūrinius ir intelektualinius santykius.

Taika Reforma ir ricurio sistema

Taika reforma

Praėjus maždaug dvidešimčiai metų po Šiotoku Taiši (622 m.), Umako Soga (626 m.) ir imperatorės Suiko (628 m.) mirčių, rūmų intrigos dėl valdžios sutelkė rūmus į kovą prieš Soga klano vienvaldystę 645 m. Maištui vadovavo princas Oe Naka (中大兄皇子 Naka no Ōe no Ōji) ir Kamatari Nakatomi (中臣鎌足) (vėliau vadinamas Kamatari Fujiwara), kurie atėmė iš Soga klano rūmų kontrolę ir įvedė Taika reformą (大化の改新 Taika no Kaishin). Laikotarpis trukęs 645-649 metais, pavadintas Taika, kas reiškia „didieji pokyčiai“. Maištas Taika reformos pradžioje dažnai vadinamas Iši incidentu (乙巳の変 Isshi no hen) pagal kinų zodiako metus, kuriais įvyko maištas.

Nors neturėdama legalaus pagrindo, Taika reforma sukėlė daugybė pasikeitimų įtvirtinusių socialinę, iždo ir administracinę sistemą, buvusią nuo VII iki X a. ir vadinamą ricurio (ritsuryō 律令) systema. Ritsu (律) buvo baudžiamosios teisės kodeksas, o ryō (令) – administracinis kodeksas. Kartu šie terminai apibūdina paveldimos valdžios sistemą, pagrįsta sudėtinga teisine sistema, atsiradusia po Taika reformos.

Taika reforma, įtakota kinų praktikos, prasidėjo žemės perskirstymų, siekiant padaryti galą galingiems klanams ir jų įtakai visuomenei. Kas buvo vadinama „privačiomis žemėm ir privačiais žmonėmis“, tavo „viešomis žemėm ir viešais žmonėmis“, kai rūmai siekė įtvirtinti valdžią visoje Japonijoje ir padaryti visus žmones tiesioginiais sosto subjektais. Žemė tapo nebepaveldima, bet grįždavo valstybei po savininko mirties. Mokesčiai buvo renkami už derlių, šilką, medvilnę, siūlius ir kitus produktus. Įvestas darbo mokestis kariuomenei išlaikyti ir viešiesiems darbams atlikti. Paveldimi klanų vadų titulai buvo panaikinti ir paskirti trys ministrai patarti sostui:

• Ministras kairėje (左大臣 Sa - daijin)
• Ministras dešinėje (右大臣 U-daijin)
• Karalystės kancleris (太政大臣 Daijō-daijin)

Šalis buvo padalintą į provincijas, valdomas rūmų paskirtų gubernatorių. Provincijos buvo smulkiau padalintos į rajonus ir kaimus.

Oe Naka įgijo kronprinco titulą, o Kamatari gavo naują šeimos vardą Fudživara (藤原), pripažįstantį jo nuopelnus imperatoriškajai šeimai. Kamatari Fudživara tapo pirmuoju imperatoriumi iš ilgos rūmų aristokratų linijos. Kitas ilgai trukęs pasikeitimas buvo Nihon (日本) ar kartais Dai Nippon („Didžioji Japonija“) pavadinimo vartojimas diplomatiniuose dokumentuose ir kronikose. 662 metais, po Oe Nakos dėdės ir motinos valdymo, į sostą žengė kaip imperatorius Tendžis, pasiimdamas papildomą Japonijos Imperatoriaus titulą (天皇 Tennō). Naujas titulas turėjo pagerinti Jamato klanų įvaizdį ir pabrėžti dieviškas imperatoriškosios šeimos šaknis viltį iškelti jį virš politinių rietenų, tokių kaip sukeltųjų Soga klano. Tačiau kova tarp imperatoriaus sūnaus ir brolio šeimos viduje išliko. Brolis, valdęs vėliau kaip imperatorius Temu, įtvirtino Tendži reformas ir valstybės galią imperatoriaus rūmuose.

Keletas moterų imperatorių valdė nuo V iki VII a., bet nuo 770 metų paveldėti sostą galėjo tik vyrai, paprastai tėvas jį užleisdavo sūnui, bet pasitaikydavo, kad sostas atitekdavo dėdei ar broliui.

Ricurio sistema

Ricurio sistema buvo sudaryta per kelias pakopas. Omi kodeksas, pavadintas pagal imperatoriaus Tendži rūmų vietą provincijoje, buvo baigtas 668 metais. Po to imperatorė Džito paskelbė Asuka Kijomihara kodeksą, pavadintą pagal imperatoriaus Temmu vėlyvųjų rūmų vietą. Ricurio sistema buvo dar labiau įtvirtinta 701 metais paskelbus Taiho kodeksą, kuris neskaitant kelių pakeitimų ir pažeminimo iki ceremoninių funkcijų, galiojo iki 1868 metų. Nors Ritsu buvo paimtas iš kinų sistemos, Ryo yra vietinės kilmės.

Taiho kodeksas suteikė Konfucijaus modelio bausmių nuostatą ("geriau švelnios bausmės nei griežtos") ir kinišką centralizuotą administraciją per Ceremonijų departamentą, Jingi - kan (神祇官), skirtą Šinto ir rūmų apeigoms, ir Valstybės departamentą, Daijō-kan (太政官), su aštuoniomis ministerijomis (centrinės administracijos, ceremonijų, vidaus reikalų, imperatoriškojo namų ūkio, teisingumo, karo reikalų, žmonių reikalų ir iždo). Nors kiniška viešų pareigų egzaminų sistema nebuvo įteisinta, universiteto biuras (大学寮 Daigaku-Ryō) buvo įkurtas apmokyti būsimus biurokratus pagal Konfucijaus kanoną. Tačiau tradicijos apėjo sistemą ir aristokratiška kilmė liko pagrindine sąlyga gauti aukštą postą ir titulai greitai vėl tapo paveldimi. Taiho kodeksas neleido valdovo rinkimų. Fuhito Fudživara, Kamatari Fudživaros sūnus, buvo vienas iš Taiho kodekso kūrėjų.

Pagal istorinę knygą Šioku Nihongi (續日本紀), du iš devyniolikos Taiho sudarytojų buvo kinų dvasininkai(Šoku-Šugen ir Satsu-Koukaku). Jie dalyvavo kaip lingvistai ir du kartus gavo apdovanojimą iš imperatorės Džito.

Mainai su Azijos žemynu

Nuo VII a. Jamato valstybė siuntė pasiuntinius tiesiai į Kinijos imperatoriaus rūmus, iš kurių gavo socialinę ir filosofinę struktūrą. Be to buvo perimtas kinų kalendorius ir daugelis Kinijos religinių praktikų, įskaitant konfucianizmą ir daoizmą. Princas Šotoku paskelbė naują konstituciją remdamasis Kinijos modeliu. Kofun laikotarpiu Japonijos požiūris į Kinijos kultūrą ir imigrantus iš jos buvo teigiamas. Bet Asukos laikotarpyje jis radikaliai pasikeitė - Japonija tapo nacionaline valstybe su savo kultūra ir gyventojais. Ankstesnės imigrantų bangos buvo asimiliuotos.

Torai-džin

Korėjos ir Kinijos imigrantai, natūralizuoti Japonijoje, buvo vadinami torais - džin(渡来人?). Jie perdavė Japonijai didžiąją dalį savo kultūros, kalbos, papročių bei bruožų. Su torais - džin buvo elgiamasi švelniai, nes valstybė vertino jų žinias ir kultūrą. Pagal Šinsen - šiōdžiroku (新撰姓氏録), aristokratų vardų sąrašą, Jamato imperatoriškųjų rūmų, sudarytą 815 m., trečdalis sąraše minimų kilmingų šeimų yra kilusios iš Kinijos ir Korėjos pusiasalio. 163 iš 1182 šeimų buvo iš Kinijos, ir daugiau nei 240 šeimų iš Korėjos pusiasalio (104 iš Baekje, 41 Goguryeo ir 9 iš Silos). Budizmas ir konfucianizmas turėjo didelę įtaką Japonijos filosofijai. Japonija taip pat pasisavino daugybę Kinijos technologijos ir kultūros elementų, įskaitant raštą, architektūrą ir plieno gamybos metodus. Dauguma kinų mokslininkų buvo komitetuose, kurie sukūrė kodeksus, tai turėjo didelę įtaką kuriant Japonijos teisės sistemą. Bet šie imigrantai laikomi žemesne klase Kabane sistemoje, kuri klasifikuoja įvairius rūmų klanų narius. Jie vadinami „Atai“, „Miyatsuko“, ar „Fubito“, kai valdančių klanų, tokių kaip Soga, Mononobe ir Nakatomi, nariai vadinami „Omi“ ar „Muradži“.

Budizmo atėjimas į Japoniją

538 metais Baekje karalius Seong Japonijai pristatė budizmą Japonijai. Soga klanas, kuris iškilo su imperatoriaus Kimei atėjimu į valdžią apie 531 metus, skatino budizmo įsigalėjimą ir kinų konfucianizmu paremtą valstybės modelį. Tačiau kai kurie Jamato rūmų nariai (pvz.: Nakatomi šeima, atsakinga už šintoizmo ritualų atlikimą rūmuose ir Mononobe, karių klanas) priešinosi didėjančiai budizmo įtakai. Soga klanas įvedė Kinijos modeliu paremtą iždo politiką, įkūrė pirmą nacionalinį iždą ir Korėjos pusiasalio karalystes labiau laikė prekybos partneriais nei užpuolimo objektu. Nesutarimas tarp Soga ir Nakatomi bei Mononobe klanų tęsėsi ilgiau nei šimtą metų, kuomet Soga klanas laikinai dominavo. Per Taika reformą buvo paskelbtas Laidojimo Supaprastinimo Ediktas ir didieji kofun (pilkapiai) buvo uždrausti. Ediktas taip pat nurodė kofun dydį ir formą pagal klases. Todėl vėlyvesnieji kofun, nors it mažesni, buvo puošiami įmantriomis freskomis. Kofun tapimas ir puošimas rodė didėjantį budizmo ir daoizmo išplitimą tuo laikotarpiu. Takamatsuzuka Kofun ir Kitora Kofun yra labiausiai žinomi dėl sienų tapybos. Asukos laikotarpio pradžioje imperatoriškoji šeima ir šalies elitas nebesinaudojo puošniais kofun dėl įsivyravusio budizmo, kuris itin pabrėžė gyvenimo laikinumą. Paprasti žmonės ir provincijų elitas jį naudojo iki VII a. pabaigos. Paprasti, bet saviti kapai, buvo naudojami ir vėlyvesniu laikotarpiu.