Karolio I antrasis sūnus ir vyriausias iš išlikusių gyvų vaikų. Per Anglijos revoliuciją 1649 m. nukirsdinus Karolio II tėvą, Škotijoje 1650 m. paskelbtas karaliumi. 1651 m. įsiveržė į Angliją, bet O. Kromvelio kariuomenės buvo sumuštas; pabėgo į Prancūziją, vėliau gyveno Ispanijoje, Nyderlanduose. 1658 m. mirus O. Kromveliui, Anglijoje padaugėjo monarchijos restauravimo šalininkų. 1660 m. paskelbė Bredos deklaraciją, pagal kurią politiniams priešininkams suteikė amnestiją. Sušauktas naujasis Parlamentas1660 m. gegužę paskelbė Karolį II karaliumi. Karolio II pirmasis ministras E. Hyde’as atkūrė per revoliuciją pašlijusį Anglikonų bažnyčios autoritetą. Nepaisant Bredos deklaracijoje paskelbtų pažadų, buvo persekiojami nonkonformistai ir presbiterionai. Už paskolą, gautą iš Prancūzijos karaliausLiudviko XIV, sudarė su juo sąjungą, dėl kurios 1672 m. Anglija pradėjo karą su Nyderlandais. Per jį Anglija galutinai atėmė iš Olandijos Niujorką. Siekdamas vienvaldystės 1681 m. paleido Parlamentą ir daugiau jo nebešaukė.[1]
Šaltiniai
↑Karolis II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 469 psl.