1931–1932 m. tobulino žinias Bonos universitete. Šiuo laikotarpiu paskelbė keletą savo studijų. Iš pradžių vienas, o vėliau drauge su kitais parengė literatūros teorijos, lietuvių literatūros ir pasaulio literatūros vadovėlius gimnazijoms. Drauge dalyvavo ateitininkų sendraugių veikloje rūpindamasis visuomenės ugdymo problemomis.
Priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos autoritariniam režimui. 1936 m. buvo vienas pagrindinių Naujojoje Romuvoje paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“ organizatorių. Deklaracija to meto spaudoje sukėlė aštrią diskusiją dėl valstybinės santvarkos ir valdymo principų.[2] Jos teiginiai tapo svarbiu „jaunųjų katalikų“ grupės identifikaciniu požymiu. Dalyvavo steigiant ir redaguojant dienraštį „XX amžius“ 1936–1940 m. dirbo laikraščio redakcijoje. 1938–1940 m. Tautosakos komisijos prie LR Švietimo ministerijos narys.
Laikinosios vyriausybės vadovas
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą kaip LAF patariamosios grupės narys, buvo numatytas švietimo ministru Laikinojoje vyriausybėje ir pradėjo rengti švietimo sistemos atkūrimo planus. Birželio sukilimo metu gavo Laikinosios vyriausybės Ministro pirmininko pareigas ir sėkmingai jas vykdė.[3]
Pogrindžio veikla
Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėn. įkūrė pogrindinę antinacistinio pasipriešinimo organizaciją Lietuvių frontas (LF) su kariniu padaliniu „Kęstutis“ ir jai vadovaudamas vykdė gerai subalansuotą tautos išteklių išsaugojimo politiką, tobulesnės demokratijos koncepcijos kūrimą ateities Lietuvai ir koordinavo valstybės atkūrimo pastangas. Šiam tikslui J. Ambrazevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Tautos Taryba. 1943 m. įsikūrus VLIK'ui, vadovavo politiniam VLIK’o komitetui.
1941–1943 m. VDU Filosofijos fakulteto ekstraordinarinis profesorius. 1942–1944 m. bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į Laisvę“.
1944 m. gegužės-birželio mėnesiais Gestapas suėmė dalį VLIK-o žmonių. Vengdamas suėmimo, J. Ambrazevičius pakeitė dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Juozo Brazaičio pavarde. Tais pačiais metais, gresiant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją.
Išleido studiją „Vaižgantas“ (1936 m.), straipsnių rinkinį „Lietuvių rašytojai“ (1938 m.). Parengė monografiją apie Maironį, keletą lietuvių literatūros klasikų kūrinių leidimų: Vinco Pietario pasakų „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930 m.), romano „Algimantas“ (1940 m.), Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ (1939 m.), Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus (1940–1944 m.), Adomo Dambrausko-Jakšto laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinį, naują Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimą.
Gyvendamas JAV parašė knygą „Vienui vieni“, suredagavo ir papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960 m.), išleido kelias knygas vokiečių kalba.[7][8]
Juozas Brazaitis-Ambrazevičius – literatūrologas: mokslinės konferencijos, skirtos J. Brazaičio-Ambrazevičiaus 100-osioms gimimo metinėms, pranešimai (sud. Ramutis Karmalavičius). – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – 147 p. – ISBN 9955-475-99-4
