Bonos universitetas (vok.Universität Bonn), nuo 1818 m. Reino Frydricho Vilhelmo universitetas (vok.Reinische Friedrich-Wilhelms-Universität) – vienas iš didesnių Vokietijos universitetų; įsikūręs buvusioje Vokietijos sostinėje - Bonoje, miesto centre, pagrindinis pastatas - netoli miesto rotušės. Universitete studijuoja 28 000 studentų, iš jų 3600 iš daugiau, kaip 130 užsienio šalių, joje dirba apie 6552 darbuotojai, iš jų - 513 profesoriai; metinis biudžetas - 309 mln. eurų (2008 m.).
Bonos universitetas
Istorija
Bonos universiteto steigėjas
1777 m. buvo įsteigta Kelno kurfiurstystės Bonos akademija, joje veikė 4 fakultetai: Teologijos, Teisės, Medicinos ir Pasaulietinių mokslų. 1784 m. Vokietijos imperatorius Joseph II (gyvendamas Vienoje) suteikė akademijai teisę suteikti Visoje Šventojoje Romos Imperijoje pripažįstamus licenciato bei daktaro laipsnius. Taip akademija tapo universitetu. 1798 m. Kelno kurfiurstystės universitetas panaikintas, prijungus kairiojo Reino kranto kraštą prie Prancūzijos, 1797-1817 m. neveikė. Bonos universitetas 1818 m. spalio 18 d. Prūsijos karaliaus Friedrich Wilhelm III tapo šeštuoju Prūsijos universitetu.
Fakultetai
Universitete veikia Katalikų teologijos, Evangelikų teologijos, Teisės ir valstybės mokslų, Medicinos, Filosofijos, Matematikos ir gamtos mokslų, Žemės ūkio, Pedagogikos fakultetai.
Lietuviai
1945-1949 m. universitete studijavo 76 lietuviai, iš jų baigė 41.[1] Baltijos šalių tyrimo institute (Baltisches Forchungsinstitut) kaip kviestinis profesorius stažavosi, tyrinėjo ir dėstė Zenonas Ivinskis (1908-1971), vėliau tapo instituto direktoriumi, Bonos universitete dėstė Rytų Europos istoriją (1963-1971 m.), antrą kartą apgynė habilitaciją, tapo Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstyti (1964 m.).[2]
Bonoje stipendiją studijoms gavus dukrai Daliai, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė įstojo į filosofijos doktorantūrą, rašė referatus apie luomų susidarymą Lietuvoje ir Lietuvos ūkio istorijos klausimus, apgynė disertaciją iš filosofijos srities „N. I. Danilevskis ir V. S. Solovjovas. Istorinių kultūros tipų teorijos tyrinėjimai“. Nuo 1946 m. Bonos universitete slavų kultūrų istoriją dėstė filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas, profesorius Vladimiras Šilkarskis (1884-1960).
Pirmaisiais pokario metais studijas baigė St. Eitavičius, A. Butkus ir kiti. Bonos universitete taip pat studijavo poetė, prozininkė Vladė Čekonytė-Butkienė (1917-1989), 1931-1932 m. - literatūrologas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1903-1974), 1954-1956 m. - ekonomiką ir tarptautinę teisę ekonomistas, diplomatas Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis (g. 1933 m.), 1956–1961 m. - gydytojas, išeivijos visuomenės veikėjas Kazys Narščius. Politikos mokslus, tarptautinę teisę ir istoriją studijavo (1992–2000 m.) bei magistro laipsnį laipsnį įgijo buvęs prezidento kancleris, diplomatas Osvaldas Markevičius. Zenono Ivinskio sūnus Kęstutis Ivinskis Bonos universitete studijavo matematiką ir informatiką (1979-1990), po matematikos diplominių studijų apgynė disertaciją (vok.Das infinitesimale Torelliproblem für einfache Überlagerungen von hohem Grad).
Kiti studentai - žurnalistas Rimvydas Paleckis, teisės absolventai - Teisės ir valstybės mokslų fakulteto Baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės katedros mokslo darbuotojas baudžiamosios teisės doktorantas Justas Namavičius, Vokietijos ir Europos privatinės bei proceso teisės, tarptautinės privatinės ir lyginamosios teisės katedros padėjėjas doktorantas Andrius Bielinis bei kt.
2005–2006 m. žiemos semestro metu Bonos universiteto studentų sąrašuose buvo 77 studentai, deklaravę Lietuvos pilietybę. Jie sudarė 1,5 procento visų užsieniečių (t. y. ne Vokietijos pilietybę turinčių) Bonos universiteto studentų.[3]
↑Bonos universitetas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 357 psl.
