Susidėjo iš daugelio senų kelių, nutiestų paminėtose valstybėse, o taip pat po Trečiojo ATR padalijimo prie carinės Rusijos prijungtų LDK ir Lenkijos karalystės teritorijose buvusių traktų. Važiuojant į šiaurę, trasa kirto Krokuvos, Varšuvos ir Gardino miestus; Vilniaus gubernijoje ji ėjo nuo Benekainių link Vilniaus, po to per Nemenčinę, Bajorus, Arnionis, Švenčionis, Senąjį Daugėliškį, Vidžius, Apsą ir Breslaują (kelias Vilnius–Apsas–Breslauja Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Breslaujos paviete skyrė gudų ir lietuvių gyvenamas žemes).[1][2][3] Nors daugelyje išvardintų gyvenviečių buvo įrengtos arklių keitimo stotys, visgi važiuoti šia trasa nebuvo lengva: veikiama atmosferinių kritulių danga ištiždavo, miškuose kelią užversdavo medžiais, Rusijos imperijos gubernijose kelias vingiavo mažai apgyvendintomis vietovėmis.
Kelio tiesimas vyko ypač sudėtingomis sąlygomis. Iždui kelio atkarpa nuo Daugpilio iki Kauno kainavo 1,225 mln. rublių (6060 rublių kilometrui).
1830–1836 m. tiestas Zarasų–Kauno ruožas pirmasis Lietuvoje turėjo grindinį – kietą suplūkto žvyro dangą[7]. Iš abiejų pusių ėjo gilūs grioviai, apsodinti baltais beržais.
Savo laikmečiui tai buvo modernus kelias, darantis įtaką ekonominei plėtrai ir politinei veiklai. Kelio priežiūrai statyti pastatai (pašto stotys, stočių prižiūrėtojų namukai, kelio užkardos, karčiamos).
Išsamių duomenų nėra, tačiau išlikę 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo 2960 keleivių, jiems pervežti panaudoti 15545 arkliai.
Arklių pašto stotys
Šalia kelio XIX a. buvo pastatytos pašto arklių keitimo stotys, dauguma šių pastatų yra išlikę ir iki šių dienų:
Zarasai – carui Nikolajui I taip patiko aplankytas miestas, jog savo sūnaus Aleksandro garbei miestą pervadino Novo-Aleksandrovsku. Po 1845 m. mieste, netoli pašto stoties, pietinėje kelio pusėje, buvo pastatytas 11 metrų aukščio obeliskas iš ketaus (autorius – Petras Šteinkeleris). Ant obelisko buvo pritvirtinta lenta (dabar saugoma Zarasų kraštotyros muziejuje) su užrašų rusų kalba: По указу царя Николая I была проведена дорога от Каунаса до Даугавпилса (193 версты) в 1836 г..
Utena – kartu su pašto stotimi buvo nakvynės namai ir arklidės. Kompleksas statytas 1830–1835 m. pagal pavyzdinį Rusijos vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektų projektą. Vietą parinko ir projektą stočiai pritaikė Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis (lenk.Wacław Ritschel, 1794–1872). Jis buvo ir vyriausias pašto stočių statybų architektas Vilniaus gubernijoje. 1835 m. spalio 26 d. pašto stotis jau buvo pastatyta, vyko pašto susisiekimai, reikėjo tik užbaigti išorės apdailos darbus ir nudažyti. Oficialiai stotį leista naudoti tik 1836 m. pavasarį. Tuo metu tai buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje.
