Henrikas VII (vok. Friedrich II, it. Arrigo, apie 1275 m. – 1313 m. rugpjūčio 24 d. Buonkonventas prie Sienos) – 1288-1313 m. Liuksemburgo kunigaikštis, 1308-1313 m. Vokietijos karalius, 1312-1313 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius.
Kilęs iš Liuksemburgiečių dinastijos. Tėvas Henrikas VI Liuksemburgietis. Motina Beatričė Avesnietė.
1292 m. liepos 9 d. vedė Brabanto kunigaikščio Jono I dukterį Margaritą Brabantietę. Jiems gimė:
Išrinktas karaliumi remiant broliui, Trento arkivyskupui ir kitiems kurfiustams dvasininkams. 1310 m. pabaigoje išžygiavo į Italiją karūnuotis imperatoriumi. Jį entuziastingai sutiko gibelinai, tarp jų ir Dantė, jam pakluso Pjemonto ir Lombardijos miestai. Florencijai ir jos sąjungininkams imperijos priešininkams gvelfams Toskanoje ir Romanijoje užtvėrus kelią, jūra nuplaukė į Romą. 1312 m. įžengė į Romą ir popiežiaus paskirtų kardinolų karūnuotas imperatoriumi. Tai buvo pirmoji imperatoriaus karūnacija nuo Frydricho II laikų. Mirė nuo šiltinės per 1313 m. žygį prieš Neapolio karalių.[1]