Florencija – miestas vidurio Italijoje, Toskanos regiono sostinė, prie Arno upės į rytus nuo Pizos. Verslo, pramonės, turizmo centras, geležinkelio mazgas. Pagrindinis miesto pajamų šaltinis – turizmas, taip pat stiklo gaminių, brangiųjų metalų, odos, keramikos pramonė, aprangos ir avalynės gamyba, meno kūrinių reprodukcija. Florencijos universitetas yra tarptautinis kultūros centras. Yra nacionalinė biblioteka. Per Antrąjį pasaulinį karą išliko tik vienas tiltas – Ponte Vecchio (pastatytas XIV a.), todėl po karo pastatyta keletas naujų modernių tiltų. Florencijos senamiestis įtrauktas Pasaulio paveldo sąrašą.
Vėliau – romėnų miestas. Romėnai jam davė vardą Florentina. VI a. pabaigoje užimta langobardų.
Atgijo jau XI a. XIV a. pabaigoje čia įvyko pirmasis darbininkų sukilimas prieš valdžią - florentiečių audėjų streikas.
Vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros centrų. Bene žinomiausia Florencijos giminė – Medičiai (Medici). Jie miestą valdė net 300 metų. Jie pastatė Palazzo Medici su koplyčia, kurią puikiomis freskomis papuošė Benozzo Gozzolis, be to fundavo daug kitų žymių Florencijos statinių.
1865 m. Florencija tapo suvienytos Italijos sostine, tačiau 1871 m. ją pakeitė Roma.
Ryšiai su Lietuva
Šv. Kryžiaus bazilikos fasadasMykolo Kleopo Oginskio antkapinis paminklasŠv. Morkaus bazilikos fasadas
Jau viduramžiais mieste pasklido žinia apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinasto šventojo Kazimiero gyvenimą ir krikščionišką veiklą. 1675 m. Toskanos Didysis kunigaikštis Cosimo III de' Medici (1642–1723) kreipėsi į Vilniaus vyskupąMikalojų Steponą Pacą prašydamas į Forenciją atsiųsti šventojo relikviją. 1677 m. garbingas siuntinys pasiekė kunigaikštį ir buvo patalpintas meniškame relikvijoriuje, kurį tam tikslui pagamino rūmų auksakalys Massimiliano Soldani. Šiandien dėžutė su užrašu, kad joje yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio relikvijos, saugoma Florencijos Šv. Lauryno bazilikoje (it. Basilica di San Lorenco).
Tas pats Toskanos valdovas pas vieną garsiausių Florencijos dailininkų Carlo Dolci (1616–1687) užsakė nutapyti Šv. Kazimiero paveikslą. Dabar šis meno kūrinys kabo Piti rūmų Apolono salėje (it. Palazzo Pitti galeria Palatina). 2004 metų pabaigoje jis buvo atgabentas į Lietuvą ir eksponuojamas Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus Vakarų Europos sakralinės dailės salėje.
Apie 1670 m. nutapytas paveikslas yra palyginus nedidelio formato (95x79 cm) ir vaizduoja šventąjį iki juosmens, besimeldžiantį ar gal giedantį savo pamėgtą giesmę švč. Mergelės Marijos garbei: Omni diedic Mariae mealaudes anima …. Dešinėje nupiešta karūna, kairėje – lelijos šakelė, vienas svarbiausių šv. Kazimiero atributų.
Sutikimą parodyti paveikslą Lietuvos visuomenei davė speciali Italijos Kultūros ministerijos komisija, o kūrinį į Vilnių pargabenti sutiko tuometiniai Lietuvos Respublikos aukščiausieji pareigūnai: Prezidentas Valdas Adamkus, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.[1][2]
Lietuvos didikai Pacai XVII a. palaikė glaudžius ryšius sy Florencijos Pazzi gimine, laikydamiesi teorijos, kad abi šeimos turėjo bendrus protėvius.[3]
Kitoje, Šv. Morkaus bazilikoje, (it.Basilica di San Marco) palaidotas ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pusbrolis, Lietuvos didysis iždininkas kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis (1755–1833), taip pat jo duktė Konstancija Zappi. Nuo 1829 m. kunigaikštis gyveno Villa Favard name. Jam priklausė nekilnojamasis turtas Via Ponte alle Mosse ir Via Pistoiese gatvėse (ant pastarųjų abiejų pastatų išlikęs giminės herbas). Stanislovą Poniatovskį miestiečiai prisimena iki šiol: Cisteriečių vienuolyne prie Florencijos jo garbei atidengta memorialinė lenta.
2016 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos ambasada Italijoje pranešė, kad viena Florencijos gatvių bus pavadinta Lietuvos vardu. Tai padaryta minint 25-ąsias Lietuvos pripažinimo nepriklausoma valstybe ir įstojimo į Jungtinių Tautų Organizaciją metines.[4]
Architektūra
Florencija garsi renesanso laikotarpio pastatais, bažnyčiomis ir monumentais bei yra vadinama „Renesanso lopšiu“ (it. la culla del Rinascimento). Žymiausias Florencijos monumentas, Florencijos katedraSanta Maria del Fiore pradėta statyti dar viduramžiais, bet renesanso laikotarpiu Filipo Bruneleskio buvo užbaigtas jos milžiniškas kupolas, vadinamas Duomo. Praėjus 600 metams po kupolo užbaigimo, jis vis dar laikomas didžiausiu visame pasaulyje plytų ir skiedinio kupolu. 1982 metais istorinis Florencijos centras (it. centro storico di Firenze) įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo Vietų sąrašą.
Be Florencijos katedros, miesto architektūroje dominuoja Vekijo rūmai (it.Palazzo Vecchio), Uficių galerija (it. Galleria Uffizi) , Šventojo kryžiaus (it. Santa Croce) bei Švč. Marijos Naujoji (it. Santa Maria Novella) katedros-bazilikos. Šiek tiek nuošaliau yra garsus XV a. Medičių įkurtas Šv. Morkaus (it. San Marco) domininkonų vienuolynas ir bažnyčia.
Florencijos miesto centras yra apsuptas viduramžių gynybinių sienų, kurios buvo pastatytos 14-ame amžiuje. Florencijos senamiestį į dvi dalis dalija Arno upė nuo seno skyrusi turtingų bankininkų ir komersantų rajoną nuo kitapus esančio amatininkų rajono, vadinamo Oltrarno (liet. kitapus upės). Nepaisant to, kad didelė dalis miesto buvo pastatyta renesanso laikotarpiu, jame galima rasti ir viduramžių, baroko, neoklasicizmo ir moderno architektūros.
.JPG)
