Ikikolumbinio Hondūro šiaurės vakaruose gyveno majai (jų palikuonys dabar sudaro apie 7 procentus visų šalies gyventojų), vakarines sritis valdė vietos indėnų valstybės Pajakis, Nachočanas. Šios tautos ir iki šių laikų paliko daug vertingų istorijai architektūros statinių. Tačiau didžioji, džiunglėmis apaugusi Hondūro dalis ir šiaurinė bei rytinė pakrantės priklausė taip vadinamajai Amerikos tarpinei zonai, kurioje aukštesnės civilizacijos nesusikūrė.
1821 m. Naujoji ispanija iškovojo nepriklausomybę kaip Pirmoji Meksikos imperija, o 1823 m. Gvatemalos generalkapitonijos teritorijos sukūrė atskirą valstybę - Centrinės Amerikos Federaciją. 1838 m. viena jos dalių - Hondūras paskelbė nepriklausomybę, taip pradėdamas dabartinio Hondūro istoriją. Nepaisant to, Centrinės Amerikos vienybė vėliau išliko vienu iš Hondūro siekinių.
Per XIX-XX a. Hondūro istorija buvo formuojama JAV ekonominių ir politinių interesų regione. XX a. I pusėje šalyje įsigalėjo JAV vaisių kompanijos, o gindama savo ekonominius interesus JAV ne vieną kartą Hondūrą įvedė savo armijas. XX II pusėje susitprėjo karinė diktatūra, veikė karinės chuntos, nepriklausomos nuo vyriausybės. Tik 1979 m. šalis grįžo prie civilinės valdžios. 1998 m. šalį nusiaubė uraganas Mičas. 2009 m. šalyje įvyko karinis perversmas, kurio metu buvo nuversta prezidento Jose Manuel Zelaya Rosales valdžia.
Hondūras – trečia pagal dydį Centrinės Amerikos valstybė. Šis kalnuotas kraštas ribojasi su Nikaragva, Gvatemala ir Salvadoru. Hondūras šiaurėje prieina prie Karibų jūros, pietuose – prie Ramiojo vandenyno. Karibų jūros pakrantėje įkurta keletas didelių uostų, kaip antai La Seiba, o netoli kranto driekiasi Bahijos salos, mėgstamos turistų. Žemumos plyti netoli pakrančių ir aukštumas vagojančių didelių upių slėniuose.
Klimatas tropinis, pasatinis. Žemumose vidutinė mėnesio temperatūra svyruoja nuo 22 iki 26 °C, kalnuose – nuo 10 iki 24 °C. Metinis kritulių kiekis 3000-5000 mm. Karibų jūros pakrantę dažnai siaubia uraganai. Dalis jų patenka giliai į žemyną (kaip kad pražūtingas uraganas Mičas).
Hondūras – kalnuotas kraštas. Aukščiausi kalnai stūkso šalies vakaruose ir centre, jie yra vulkaninės kilmės. Aukščiausias taškas – Cerro Las Minas (2 870 m). Karštos drėgnos žemumos beveik ištisai apaugusios visžaliais atogrąžų miškais. Kalnuose vyrauja ąžuolynai ir pušynai, šlaituose auga drėgnieji rūko miškai. Šalies vakaruose, vadinamuose Moskitų krantu, gausu pelkių ir mangrovių sąžalynų.
Svarbiausios Hondūro upės yra Koko, Ulua, Čoluteka. Šalies centrinėje dalyje telkšo vulkaninės kilmės Jochoa ežeras, o Karibų pakrantėje gausu lagūnų.
Hondūras pasižymi itin didele gamtine įvairove. Jai apsaugoti įkurta keletas nacionalinių parkų, tame į UNESCO paveldą įtrauktas Platano upės biosferos rezervatas.
Hondūro pramonė, palyginti su gretimų valstybių, beveik neišplėtota, o šalies gyventojai bene neturtingiausi Lotynų Amerikoje. Užsienis investavo kapitalą į romo, aliejaus, cemento ir popieriaus pramonę, pasirūpino maisto perdirbimo įmonių statyba. Kalnuose rasta metalo rūdos, ypač sidabro, cinko, švino ir aukso, klodų. Rūda pramonei kasama požeminėse kasyklose. Dauguma žmonių dirba savo ūkiuose arba samdomi didelių plantacijų šeiminnkų. Plantacijose auginami bananai, kavamedžiai, vaismedžaiai ir gėlės eksportui. Kadaise Hondūras išveždavo daugiausia bananų pasaulyje, 25 proc.; eksporto vertės iki šiol sudaro bananai. Plokščiakalniai žemės ūkiui netinka, bet vietovės kalnuotumas panaudojamas vandens srauto energijai versti elektros energija: 80 proc. šalies elektros pagamina hidroelektrinės.
2001 metais 34 % darbuotojų dirbo žemės ūkyje, 21 % pramonėje, 45 % paslaugų sektoriuje.
Didžioji Hondūro gyventojų dauguma (97 %) yra katalikai, nors pastaruoju metu daugėja protestantų (skirtingais duomenimis nuo 3 iki 36 %). Didelė dalis hondūriečių lanko skirtingų kongregacijų bažnyčias. Yra nežymus kiekis budistų, musulmonų, judėjų, bahajų, rastafariečių, vietinių indėnų tikėjimų išpažinėjų.
Dauguma Hondūro gyventojų susitelkę derlinguose šalies pietinės ir šiaurės vakarinės dalies slėniuose. Rečiausiai gyvenami pelkėti, džiunglėmis apaugę Olančo ir Grasjas a Dioso departamentai.
Kaip ir daugelyje Centrinės Amerikos šalių, Hondūre persipina ispaniška, indėniška ir karibietiška kultūros. Kalnuotuose pietuose, kur gyvena daugiausia metisai, vyrauja ispaniška kultūra, įtakota vietinių indėnų (majų, lenkų ir kt.), tuo tarpu Karibų pakrantėje, kur gyvena juodaodžiai, garifūnai, būdinga karibietiška kultūra. Kalnuotojo Hondūro gyventojai karibiečius vadina karakolais. Jie vartoja anglų kalbą, verčiasi žvejyba, turizmu, bananų auginimu (kaip ir kitos Karibų tautos), o pietiečiai kalba ispaniškai, verčiasi žemės ūkiu, prekyba.
Kaip ir visa kultūra, Hondūro virtuvė yra susidariusi susimaišius skirtingoms tradicijoms. Iš Meksikos atkeliavę produktai yra tamalė, kepta mėsa (carne asada), tortilijos, iš Karibų krantų - žuvies produktai, jūros gerybės. Hondūriečiai vartoja daug produktų iš kokosų, bananų, įvairių tropinių vaisių.
Hondūre vyksta daug spalvingų švenčių, karnavalų ypač religinių, valstybinių švenčių dienų metu. Be to, kiekvienas miestelis turi savo šventes (atlaidus), kurių metu pritraukia daug svečių. Populiariausios sporto šakos - futbolas, beisbolas.
.svg)
