Glubokas

Glubokas bltr. Глыбокае, rus. Глубокое
Šv. Trejybės katalikų bažnyčia
Glubokas 55°08′20″š. pl. 27°41′02″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Gluboko rajonas
Įkūrimo data	1414
Gyventojų (2022)	17 694
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Glubokas

Glubõkas ^[1] (bltr. Глыбокае, rus. Глубокое) – miestas šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, prie plento Vilnius–Polockas ir geležinkelio į Pabradę; rajono centras. Atstumas iki Vilniaus – 172 km, Minsko – 162 km, Vitebsko – 187 km. Glubokas apsuptas 5 ežerų. Maisto (pieno, mėsos, vaisių ir daržovių konservavimo) pramonė, kombinuotųjų pašarų gamyba.

Etimologija

Vietovė pavadinimą gavo nuo gretimais esančio ežero, seniau vadinamo Gluboku.^[2] Vėliau (iki 1939 m.) ežeras pervadintas ir gavo vietos gyventojų vartojamą Kahalo pavadinimą, kadangi iki II pasaulinio karo jis priklausė vietos žydų bendruomenei – kahalui, kuris ežerą nuomojo. Dabar tai vienintelis Baltarusijoje esantis su žydų bendruomene susijęs vandenvardis.

Geografija

Gluboko miesto pakraštyje 1967 m. buvo įkurtas dendrologijos parkas, kuriame auginami apie 500 augalų rūšių iš visų Pasaulio kontinentų. Tai antras po Minsko botanikos sodo pagal dydį ir augalų įvairovę tokio tipo parkas Baltarusijoje. Greta parko – Tolimųjų Rytų dėmėtųjų elnių rezervatas.

Geležinkelio ruožas

Šarabaja Glubokas Kruleuščyna

Miesto herbas

Miesto herbas Glubokui suteiktas Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos 2006 m. sausio 20 d. įsaku. Herbo sidabriniame fone pavaizduotas žydras tridantis ispaniškas skydas, kurio centre dvi sukryžiuoti sidabriniai kalavijai auksinėmis rankenomis ir trys auksinės monetos.

Istorija

Karmelitų vienuolynas ir šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo bažnyčia. 1878 m.

Berazvečės apaštalų šv. Petro ir Pauliaus cerkvė. 1930 m. J. Bulhako fotografija.

Gluboko Didžioji Sinagoga 1916 m.

1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos obeliskas Gluboke. 2010 m.

Kahalo ežeras. 1930 m.

Paminklas Gluboko žydų geto aukoms atminti. 2013 m.

Glubokas pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose minimas 1414 m.^[3] Iki 1793 m. Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Glubokas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Priskiras Vilniaus vaivadijos Ašmenos pavietui^[4].

1514 m. Gluboką Lietuvos Metrika nurodo kaip Zenovičių giminės valdą. Pati Gluboko valda buvo padalinta į dvi dalis ir iki XIX amžiaus pabaigos turėjo kelis savininkus. Šiaurinė Gluboko dalis, esanti Polocko vaivadijoje, priklausė LDK didikų Korsakų giminei, pietinė, esanti Vilniaus vaivadijoje – LDK didikams Zenovičiams. Natūrali valdų riba ėjo Berazvečios upe, taip pat skyrusia šias dvi LDK vaivadijas. 1643 m. po Juozapo Korsako mirties jam priklausanti Gluboko dalis šio didiko valia atiteko basiesiems karmelitams. Zenovičiams priklausančios valdos buvo LDK pasienio teritorijoje, XVI a. II pusėje turėjusioje strateginę reikšmę kovojant su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Livonijos. Glubokas buvo įsikūręs ant svarbaus Vilniaus-Polocko prekybos kelio. Ivanui Rūsčiajam 1562 m. užpuolus LDK Gluboko žemės buvo nusiaubtos^[5]. Ivanas Rūstusis, užėmęs Gluboką ir išvijęs jo valdytojus, 1563 m. vietovę įtraukė į carui tiesiogiai pavaldžių sričių sąrašą. Caras Žygimantui Augustui tuomet pasiūlė pakeisti valstybių sienas, kurios, jam pageidaujant, turėtų eiti palei Berazvečios, Dysnos ir Dvinos upes. Gluboką į LDK sudėtį ir teisėtiems jo savininkams pavyko grąžinti tik po dvidešimties metų Steponui Batorui, 1582 m. su Rusija sudarius Jam Zapolės taikos sutartį. Pietinė Gluboko dalis tuo metu priklausė Smolensko kaštelionui Jurijui Zenovičiui, kuris Mikalojaus Radvilos Juodojo įkalbėtas priėmė kalvinizmo tikėjimą. Jo sūnus Bresto vaivada Kristupas Zenovičius Gluboke įkūrė kalvinų bendruomenę, mokyklą ir biblioteką. Kristupo Zenovičiaus vaikams 1620 m. perėjus į katalikų tikėjimą kalvinizmas Gluboke sunyko. Kristupo Zenovičiaus sūnus Mikalojus Boguslavas Zenovičius Gluboke fundavo Romos Katalikų šv. Mykolo bažnyčią, kuri 1654 m. Maskvos invazijos metu buvo sugriauta^[6]. Mikalojui Boguslavui Zenovičiui žuvus šiam didikui priklausančią Gluboko valdą 1621 m. paveldėjo jo dukra Ona Sofija, kuri 1628 m. ištekėjo už Vilniaus kašteliono, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus Alberto Vladislovo Radvilos. Abiems sutuoktiniams mirus pietinė Gluboko valdų dalis 1668 m. atiteko Radvilų giminei. Pagal 1702 m. inventorių Gluboko Radvilų dvarą sudarė pagrindinis medinis vieno aukšto gyvenamasis pastatas, flygelis, kepykla, sandėliai, arklidės, tvenkinys, vandens malūnas. Radvilų valdai tuomet priklausė 263 kiemai. Paskutinis vyriškos giminės Radvilų atstovas, kuriam priklausė Glubokas buvo Dominykas Jeronimas Radvila. Jo dukrai Stefanijai Radvilaitei 1828 m. ištekėjus už Liudviko Vittgenšteino Radviloms priklausiusi Gluboko dalis iki 1842 m. pateko į šio didiko rankas.

Šiaurinė Gluboko dalis XVI a. pabaigoje priklausė Elijui Korsakui, vėliau – Mstislavlio vaivadai Juozapui Korsakui. Pastarasis 1628 m. mieste fundavo Romos Katalikų šventosios Trejybės bažnyčios statybas, o 1639 m. – basųjų karmelitų vienuolyną ir Dievo Motinos į Dangų ėmimo bažnyčią. Tai buvo viena turtingiausių basųjų karmelitų fundacijų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Po bevaikio Juozapo Korsako mirties velionio valia jam priklausanti Gluboko dalis atiteko basiesiems karmelitams.

1654 m. vasarą, vykstant ATR ir Maskvos karui, Gluboką užėmė Vasilijaus Šeremetjevo vadovaujama Maskvos kariuomenė ir šią vietovę pavertė tvirtove. Gluboką savo rankose Maskva išlaikė iki 1661 m. lapkričio 6 d., kuomet mūšyje prie Gluboko Stefano Čarneckio vadovaujama ATR kariuomenė sumušė Ivano Chovanskio 18 000 karių armiją. Išvadavus Gluboką jis vėl grįžo į LDK sudėtį. Karui pasibaigus, siekiant sustiprinti LDK pasienį su Maskva, Gluboke buvo laikoma ginkluotosios vengrų pajėgos (vėliava).

Per 1700 m. kilusį gaisrą sudegė Radviloms priklausiusi Globoko dalis, apie 500 jo gyventojų liko be pastogės. Radvilos Gluboką netruko atstatyti. XVIII amžiuje Glubokas tapo svarbiu prekybos centru, apgyvendintas gausios žydų bendruomenės. Tuomet prekybos kelius į Vilnių ir Polocką pakeitė Karaliaučiaus kryptis. 1735 m. pagal Vilniaus baroko architektūros atstovo Jono Kristupo Glaubico projektą buvo rekonstruota Gluboko basųjų karmelitų Šv. Dievo Motinos gimimo bažnyčia. XVIII amžiaus pabaigoje Gluboke gyveno apie 3 000 asmenų, iš kurių vien Radvilų valdomoje dalyje 785 buvo žydai. Tuo metu Gluboke buvo dvi turgaus aikštės, dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji pastatai. 1742 m. Gluboke pastatyta didžioji sinagoga. 1775 m. Gluboko parapijos mokyklos direktoriumi tapęs Juozapas Augustinavičius mokiniams skleidė pažangias Apšvietos amžiaus ir Edukacinės komisijos idėjas.

Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 m. Glubokas atiteko Rusijos imperijai. 1812 m. vasarą Gluboką užėmė Napoleono, kuris 6 dienas buvo apsistojęs karmelitų vienuolyne, kariuomenė. Gluboko apylinkėse vyko 1831 m. sukilimo mūšiai. Nuo 1842 m. pietinė Gluboko (buvusi Radvilų) valda atiteko Rusijos imperijos vyriausybei, tuo tarpu šiaurinė vis dar liko privačiose rankose. Apie jo dvilypumą 1881 m. buvo rašoma, kad Gluboką sudaro du nevienodo dydžio gyvenvietės, padalintos į ežerą įtekančios upės. XIX a. buvo miestelis, Dysnos apskrities Gluboko valsčiaus centras.^[7] 1886 m. Gluboke veikė vyno ir alaus daryklos, plytų gamykla, sekmadieniais turgūs ir du kartus metuose – mugės. 1897 m. surašymo duomenimis Gluboke buvo 5564 gyventojai. Pirmojo Pasaulinio karo metais iki Gluboko nutiesta geležinkelio linija.

Nuo 1921 m. iki 1939 m. rugsėjo 17 d. Glubokas priklausė Lenkijai (lenk. Głębokie). 1921 m. surašymo duomenimis Gluboke gyveno 2844 žydai ir tai sudarė 63% visų jo gyventojų. Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse Gluboke buvo beveik 10 000 gyventojų. 1939 m. rugsėjo 17 d. Gluboką užėmė Raudonoji armija ir tų pačių metų lapkričio 17 d. prijungė prie Baltarusijos TSR, kuri savo sudėtyje jį išlaikė iki 1941 m. liepos 2 d. Glubokas 1940 m. sausio 15 d. gavo miesto teises.^[8] Nuo 1941 m. liepos 2 d. iki 1944 m. liepos 3 d. Gluboką buvo užėmusi Nacistinė Vokietija. Glubokas pateko į Ostlando teritoriją. 1941 m. rugsėjį naciai Gluboke įkūrė žydų getą, kurį 1943 m. liepą likviduodami Berezvečėje įkurtoje koncentracijos stovykloje vietos žydus išžudė.

XX amžiaus 2-ojoje pusėje centrinėje Gluboko aikštėje pastatytas paminklas Vladimirui Leninui. Mieste sovietiniais laikais atsirado paminklai Feliksui Dzeržinskiui, o kraštiečio Pavelo Suchojaus išradimo garbei – tikras naikintuvas Su. Sovietmečiu Glubokas buvo maisto pramonės centras.^[9]

2012 m. rugsėjo 2 d. minint raštijos ir spaudos dieną Baltarusijos kultūros ministerijos iniciatyva ir lėšomis Gluboke buvo atidengti 8 paminkliniai biustai garsiems šio krašto žmonėms – Juozapui Korsakui, Klaudijui Dušauskui-Duš bei kitiems. 2014 m. centrinėje miesto aikštėje pastatytas Jėzaus ir Samarietės paminklas.

2014 m. liepos 4-5 d. Glubokas šventė 600-asias metines. Į miesto šventės iškilmes buvo pakviesti ir Korsakų giminės palikuonys.

Paveldas

• Švč. Dievo Motinos gimimo soboras – buvusi basųjų karmelitų šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo bažnyčia ir vienuolynas. Pirmoji bažnyčia basiesiems karmelitams buvo pastatyta 1639–1654 m. Juozapo Korsako iniciatyva ir lėšomis. Vienuolyno statybos užbaigtos 1646 m. Šventovė labai nukentėjo 1655 m. vykusių karinių veiksmų metu. 1735 m. Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas bažnyčią rekonstravo į dviejų bokštų vėlyvojo baroko stiliaus šventovę. 1735 m. liepos 16 d. bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupo sufraganas Jurgis Kazimieras Ancuta. LDK laikais basųjų karmelių vienuolynui priklausė pradžios mokykla ir konviktas (internatas), skirtas priimti 12 studijuojančių neturtingų bajorų vaikų, 3 000 knygų turinti biblioteka, įspūdinga paveikslų ir graviūrų kolekcija, fizikos kabinetas, turintis 130 įvairių prietaisų, didelis sodas ir įvairiausių žuvų pilni akvariumai^[10][11]. Bažnyčia turėjo galingus 12 registrų vargonus ir vienuolių išlaikomą 40 žmonių chorą. 1865 m. caro valdžia basųjų karmelitų vienuolyną uždarė, du jo korpusai buvo nugriauti. Taip pat panaikinta vienuoliams priklausiusi mokykla, konviktas (internatas), audimo fabrikas ir vaistinė. Vienuolyno patalpos paverstos kalėjimu politiniams kaliniams. 1872 m. bažnyčia uždaryta ir atiduota stačiatikių tikintiesiems. 1875 m. cerkvei suteiktas Švč. Dievo Motinos gimimo soboro vardas. Apie 1876 m. iš soboro kriptos buvo išmesti fundatoriaus Juozapo Korsako palaikai, tačiau vietos gyventojų rūpesčiu netrukus grąžinti atgal. Gluboką valdant Lenkijai 1921 m. šventovė buvo grąžinta Romos Katalikų bažnyčios tikintiesiems, bet po 1945 m. Tarybų Sąjungos vyriausybė ją vėl perdavė stačiatikiams, kuriems cerkvė priklauso iki šiol. Buvusio vienuolyno patalpose įkurta pieninė, vėliau archyvas. 2000 m. vienuolyno pastatai atiteko stačiatikiams.
• Šv. Trejybės bažnyčia. Pirmąją medinę šventovę 1628 m. fundavo Mstislavlio vaivada Juozapas Korsakas. Bažnyčia pašventinta 1643 m. Ji 1764–1782 m. perstatyta į mūrinę, dviejų bokštų vėlyvojo baroko stiliaus šventovę. 1902–1908 m. dar kartą rekonstruota, paaukštinti bokštai. Interjere išlikę trys mediniai altoriai ir XVIII amžiaus II pusės sakykla. Didžiajame altoriuje saugomas malonėmis garsėjantis XVII amžiaus Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslas XVIII amžiaus aptaisuose, paimtas iš gretimai esančios buvusios karmelitų šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo bažnyčios^[12]. Šiuo metu bažnyčia yra veikianti ir priklauso Romos Katalikų bažnyčios tikintiesiems.
• Berazvečės Bazilijonų (unitų) vienuolynas ir šv. apaštalų Petro ir Pauliaus cerkvė. 1638 m. pirmąją medinę cerkvę ir vienuolyną fundavo Juozapas Korsakas. Cerkvės ir vienuolyno ansamblis 1756–1763 m. greičiausiai pagal Jono Kristupo Glaubico projektą perstatytas į mūrinį ir įgavo Vilniaus vėlyvojo baroko architektūrai būdingų bruožų. 1839 m. caro valdžiai panaikinus unitų ordiną XIX amžiaus II pusėje vienuolyno pastatai perduoti stačiatikiams. 1920–1939 m. Lenkijai valdant Gluboką cerkvė perduota katalikams. 1939–1941 m. Tarybų Sąjungos represinės struktūros vienuolyną buvo pavertusios NKVD kalėjimu, kurį likviduojant 1941 m. birželį buvo nužudyta apie 800 kalinių. 1970 m. Tarybų Sąjungos vadovybės nurodymu cerkvė nugriauta. Iki mūsų dienų išliko tik vienuolyno korpusas, kuriame veikia kalėjimas.
• Didžioji Sinagoga. Pastatyta 1742 m. Radviloms priklausančioje Gluboko dalyje. Nugriauta po 1941 metų.
• Radvilų rūmai. Pastatyti XVIII amžiuje. 2005 m. nugriautos paskutinės rūmų liekanos, o jų vietoje pastatyta parduotuvė.
• 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos obeliskas. Pastatytas XVIII amžiaus pabaigoje, senosiose Gluboko kapinėse, galbūt Radvilų iniciatyva ir lėšomis.
• Šv. Trejybės cerkvė. Pastatyta XVII amžiuje. Nugriauta 1880 m.
• Mečetė. Pastatyta 1931 m. Sudegė 1944 m.

Žymūs žmonės

• Juozapas Korsakas (1570–1643) – Mstislavlio vaivada, Gluboko savininkas. Gluboke XVII a. 1-ojoje pusėje dosniai fundavo bažnyčių ir vienuolynų statybas;
• Jonas Kristupas Glaubicas (1700–1767) – architektas. Pagal jo projektus perstatytos Gluboko basųjų karmelitų šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo bažnyčia ir Berazvečės Bazilijonų (unitų) vienuolyno bei šv. apaštalų Petro ir Pauliaus cerkvės architektūrinis ansamblis;
• Klaudijus Dušauskas-Duž (1891–1959 m.) – Lietuvos statybos inžinierius, architektas.
• Ana Duševskaja (1893– ?) – kalbininkė ir muzikė.
• Pavelas Suchojus (1895–1975 m.), lėktuvų Su kūrėjas.

Literatūra

• Hedemann O. Głębokie – Wilno, 1935

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
2. Глубокое // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890–1907.
3. Glubokas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 509
4. Вялiкi гicтарычны атлас Беларусi Т.2, Mińsk 2013, s. 82.
5. M. i J. Żarynowie, Głębokie. Historia i zabytki, Warszawa 1992, s. 9.
6. M. i J. Żarynowie, Głębokie. Historia i zabytki, 1992, s. 4.
7. Głębokie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 599 psl. (lenk.)
8. Glubokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 770 psl.
9. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 117
10. Слюнькова И. Н. Монастыри восточной и западной традиций. Наследие архитектуры Беларуси. — М.: Прогресс-Традиция, 2002. — С.
11. Города, местечки и замки Великого княжества Литовского / Т. В. Белова (пред.) [и др.]. — Мн.: БелЭн, 2009. — 312 с.
12. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 257–258.