Senovėje Dobrudžos teritorija vadinosi Mažoji Skitija. Čia gyveno trakai, tačiau namažą gyventojų dalį sudarė ir dakai. VII a. – VI a. pr. m. e. Juodosios jūros pakrantėje kolonijų įkūrė graikai. Apie 430 m. pr. m. e. regioną prisijungė trakų Odrisidų karalystė, vėliau valdžią regione paėmė šiauriniai kaimynai skitai. Minimas jų karalius Atheas. 339 m. pr. m. e. kontrolę Mažojoje Skitijoje perėmė Makedonijos karalystė. 55 m. pr. m. e. regioną trumpam užkariavo Dakų karalystė.
VII–XIV a. regiono istorija labiau susijusi su Bulgarijos istorija. Jis priklausė tai Bulgarijos imperijai, tai vėl sugrįždavo į Bizantijos valdžią. Antrosios Bulgarijos imperijos teritorijoje 1320 m. susikūrė autonomiška Dobroticos valstybė (iš čia pavadinimas). Tai buvo vienintelis valstybingumo periodas regiono istorijoje.
Po 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo Berlyno kongreso (1878 m.) sprendimu šiaurinė dalis perduota Rumunijai, pietinė dalis-Bulgarijai. Po II Balkanų karo1913 m. visa Dobrudža atiteko Rumunijai, o 1940 m. Bulgarijos ir Rumunijos sutartimi pietinė dalis grąžinta Bulgarijai. Dobrudžos rumunai perkelti į šiaurinę, bulgarai – į pietinę dalį. Nustatytą sieną patvirtino 1947 m. Paryžiaus taika.
Šaltiniai
↑Dobrudža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 43 psl.