Transilvanijos kunigaikštystė (veng.Erdélyi Fejedelemség, rumun.Principatul Transilvaniei) − 1570−1867 m. vasalinė valstybė, egzistavusi Transilvanijos plynaukštėje ir aplinkinėse teritorijose.
Didžiausio išsiplėtimo laikais ji apėmė teritorijas dabartinėje vakarų Rumunijoje (Transilvanijos, Krišanijos, Maramurešo, Banato regionai) bei Vengrijos rytinį pakraštį. Jos valdytas regionas bendrai vadinamas Transilvanija (plačiąja prasme).
Įkūrimas
Būsimosios Transilvanijos kunigaikštystės teritorijos paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą sudarė vakarinę Dakijos dalį ir buvo apgyvendinta dakų genčių. Po to, kai II a. Dakų karalystę nukariavo Romos imperija, teritorija priklausė Dakijos provincijai. Vėliau, iki pat X a. čia nesusikūrė pastovesnis politinis vienetas, o regionas tapo klajoklių tautų migracijos kelyje. Svarbesnės etninės grupės, kontroliavusios regioną šiuo permainingu laikotarpiu buvo gotai, hunai, herulai, avarai, madjarai.
1570 m. Spejerio sutartimi Jonas Zigmantas atsisakė Vengrijos sosto, už tai gaudamas Transilvanijos kunigaikščio (lot.princeps Transsylvaniae) titulą. Ta pačia sutartimi Transilvanijos kunigaikštystė pripažinta Vengrijos dalimi (lot.partium regni Hungariae). Kadangi Transilvanijos įkūrimas didele dalimi buvo paremtas Osmanų imperijos, ši kunigaikštystė tuo pačiu pripažino Osmanų valdžią.
Aukso amžius
Balkanai 1683 m.
1570 m. mirus pirmajam Transilvanijos kunigaikščiui, valdžioje įsitvirtino Batorų giminė. Svarbiausi tarp jų buvo Steponas Batoras, vėliau tapęs Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, ir Žigmondas Batoras. 1598-1606 m. kunigaikštystėje tris kartus sostą užėmė Šventosios Romos Imperijos imperatorius Rudolfas, kuris šalyje pradėjo germanizacijos politiką. Po to valdžia sugrįžo vietos giminėms. Svarbiausios XVII a. valdžiusios giminės buvo Rakociai, Betlenai, Apafiai. Per visą tą laiką kunigaikštystė išlaikė dvigubą vasalitetą: būdama Vengrijos dalimi, ji kartu pripažino ir Osmanų valdžią.
Nepaisant politinės priklausomybės, XVI-XVII a. sutapo su Transilvanijos aukso amžiumi. Jos kunigaikščiai sėkmingai išsprendė dėl Reformacijos kilusias religines dilemas. Šalis tapo viena tolerantiškiausių valstybių Europoje, kur sėkmingai klestėjo katalikų, liuteronų, kalvinistų, unitaristų bendruomenės.
Nepaisant to, kad kunigaikštystėje gyveno didžioji dalis rumuniškai kalbančių gyventojų, oficialiai ji buvo laikoma Trijų tautų sąjunga (lot.Unio Trium Nationum), o tris tautas sudarė trys luomai: vengriškai kalbanti diduomenė, saksai miestiečiai ir vengrų valstiečiai sekleriai. Rumunai valstiečiai, būdami ortodoksais, neturėjo jokių teisių, nedalyvavo šalies valdyme.
Habsburgų valdžioje
1661 m. Transilvanija oficialiai pasiskelbė atsiskirianti nuo Osmanų imperijos. Pasinaudodama Osmanų nusilpimu, ji gavo daug naujų teritorijų, įskaitant Krišaną, Banatą, Tačiau nuo to laiko šalies valdžioje vis labiau įsigalėjo to meto regioniniai lyderiai - Habsburgai, tuo metu jau viešpatavę Vengrijos karalystėje. Po 1683 m. Osmanams nesėkmingo Vienos mūšio, Habsburgai vis labiau kišosi į Transilvanijos reikalus. Leopoldas I 1690 m. pirmasis pasiskelbė Transilvanijos kunigaikščiu, bet jau 1704 m. valdžią vėl paėmė Rakociai. 1711 m. Habsburgai galutinai įsitvirtino kunigaikštystės soste, ir ji tapo Habsburgų monarchijos dalimi.
Habsburgai Transilvanijoje skyrė vietininkus, ir šalyje pradėta unifikuota Austrijos imperialistinė politika. Todėl realiai Transilvanija tapo tiesiog provincija. 1867 m. sukūrus Austro-Vengriją, nominali kunigaikštystės autonomija buvo galutinai panaikinta, ir jos teritorijos galutinai inkorporuotos į Vengrijos karalystę.
