PROFILBARU.COM

Kamilis Pisaro pranc. Camille Pissarro

Kamilis Pisaro 1900 m.
Gimė	1830 m. liepos 10 d. Šarlotė Amalija, Sent Tomas
Mirė	1903 m. lapkričio 13 d. (73 metai) Paryžius
Tautybė	Prancūzas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Impresionizmas

Vikiteka	Camille Pissarro
Parašas

Kamilis Pisaro (piln. pranc. Jacob-Abraham-Camille Pissarro, 1830 m. liepos 10 d. – 1903 m. lapkričio 13 d.) – prancūzų XIX a. antros pusės impresionizmo tapytojas, grafikas. Vienas žymiausių prancūzų impresionizmo atstovų.

Biografija

Kamilis Pisaro gimė 1830 m. liepos 10 d. Šarlotė Amalijoje, Sent Tomo saloje, tuometinėje Danijos Vakarų Indijoje (dabar JAV Mergelių salos). Jo tėvas buvo žydas prekiautojas iš Prancūzijos su portugališkomis giminės šaknimis. Kai Kamiliui buvo 12 metų, tėvai jį nusiuntė mokytis į Pasi šalia Paryžiaus. Čia Kamilis Pisaro parodė ankstyvą polinkį piešimui, pradėjo lankytis Luvro muziejuje. 1847 m. Kamilis grįžo į Sent Tomą, kur tėvas tikėjosi jį įtraukti į šeimos verslą. Sent Tome Kamilis susitiko danų tapytoją Fritz Melbye, su kuriuo 1852 m. lapkritį išplaukė į Venesuelą. Karakase Pisaro piešė vietos gatvių gyvenimo scenas. 1854 m rugpjūtį jis grįžo į Sent Tomą. Tėvai įsitikino, kad negalės perkalbėti jo mesti dailės. 1855 m. Kamilis Pisaro galutinai paliko namus ir išvyko į Prancūziją.

1855 m. Kamilis apsistojo Paryžiuje, apsilankė tuo metu vykusioje Pasaulinėje parodoje, kurioje jam didelį įspūdį paliko Kamilio Koro paveikslai. 1856 m. jis pradėjo lankyti privačius užsiėmimus Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje (École des Beaux-Arts). 1861 m. užsiregistravo kopijuotoju Luvre. Lankėsi laisvojoje Siuis akademijoje (Académie Suisse), kurioje mokėsi Klodas Monė, Polis Sezanas ir Armanas Gijomenas. Per K. Monė Kamilis Pisaro susipažino su Ogiustu Renuaru ir Alfredu Sislėjumi. Šiais ankstyvaisiais kūrybos metais Kamilis Pisaro daugiausia tapė gimtinės peizažus iš atminties. Jis rėmėsi Fritz Melbye brolio Antono patarimais ir, kai 1859 m. eksponavo pirmąjį kartą Paryžiaus Salone, pasirašė „Melbye mokiniu“. Šį pasirašymą naudojo iki 1866 m. Kamilis Koro skatino jį tapyti plenere. Pisaro dirbo Paryžiaus apylininkų kaimo vietovėse.

1860 m. Kamilis pradėjo susitikinėti su Žiuli Veljė, su kuria 1863 m. susilaukė pirmojo vaiko – Liusjeno, kuris vėliau tapo tapytoju. Viso Kamilis susilaukė 8 vaikų ir nuolat gyveno skurde beveik iki gyvenimo pabaigos, kuomet jo dailė pradėjo susilaukti pripažinimo. Apie 1865 m. Pisaro vis labiau netenkino Prancūzijos Akademijos rengiamos Paryžiaus Salono parodos, kur pirmenybė nuolat buvo suteikiama akademiniams dailininkams. Jis nuolat diskutavo apie tai su jaunesniais kolegomis. Pisaro buvo vyriausias iš visų impresionistų. Jis buvo 2 metais vyresnis už judėjimo įkvėpėją Eduarą Mane, be to, jo išvaizdą sendino didelė barzda. Jaunesnieji dailininkai jį vertino beveik tėvu. 1870 m. kilo Prancūzijos-Prūsijos karas. Kamilis persikėlė į Londoną, kur 1871 m. vedė Žiuli Veljė. Į Londoną buvo pasitraukę ir keli kiti dailininkai impresionistai. K. Pisaro susitiko meno kūrinių dilerį Polį Diuran-Riuelį. Londone Kamilis nutapė statomų priemiesčių vaizdų. 1871 m. grįžęs į Paryžių rado, kad jo studija buvo išdraskyta ir daugelis paveikslų, kurių buvo palikęs apie 300, sunaikinti prūsų kareivių.

1872 m. Kamilis Pisaro apsistojo Paryžiaus apylinkių Pontuazos kaime. Aplink jį telkėsi keletas jaunųjų dailininkų, tarp kurių buvo Polis Sezanas. Pisaro jam parodė savo tapybos iš natūros metodus. Tuo metu tarp dailininkų ėmė kilti idėja organizuoti savą draugiją ir rengti savų darbų parodas, kaip alternatyvą akademiniam Salonui. Pisaro buvo įsitikinęs socialistas, jis pasiūlė tokią griežtą naujos organizacijos tvarką, kad pasibaisėję kolegos ją atmetė. Pirmoji impresionistų paroda atsidarė 1874 m. Kapucinų bulvaro 15 name, fotografo Felikso Nadaro studijoje. Joje Pisaro parodė 5 paveikslus. Jis buvo vieninteliu dailininku, kuris dalyvavo visose aštuoniose impresionistų parodose iki 1886 m. Ankstyvojo impresionizmo bruožais buvo: vaiskios spalvos, momentinių šviesos efektų fiksavimas, laisvi potėpiai, paruošiamųjų piešinių nebuvimas. Kamilis Pisaro labiau tapė kaimiškų vietovių peizažus, skirtingai nuo kolegų, kurie labiau vaizdavo miesto gyvenimą. Pirmoji impresionistų paroda susilaukė labai neigiamo kritikų įvertinimo. Įtūžęs Pisaro rašė: „mūsų paroda puikiai vyksta, ją lydi sėkmė, kritikai mus tiesiog naikina, jie kaltina mus nesimokius tapyti. Aš verčiau grįžtu prie savo darbo, tai geriau nei skaityti jų reviu“.

Pisaro duktė, 9 metų Žana, mirė savaitė po parodos atidarymo. Kamilio šeima turėjo didelių finansinių rūpesčių. 1876 m. balandį ne ką sėkmingesnis dailininkui buvo 12 paveikslų išstatymas Diuran-Riuelio galerijoje. Jo paveikslų pirkėjų buvo labai maža. Renuaras įsigijo jo vieną paveikslą, vėliau Žoržas Sera įkalbėjo savo mamą nupirkti Pisaro paveikslą. Kamilis rašė: „taupau kiekvieną monetą, nesėdu į omnibusą, jei galiu nors kiek paeiti“. Tuo tarpu tarp impresionistų grupės tapytojų išryškėjo kūrybiniai skirtumai, kai kurie jų pasitraukė iš parodų. Edgaras Dega protegavo savo ratelio dailininkus, kas kėlė kitų pagrindinių grupės narių nepasitenkinimą. Iš parodų pasitraukė Renuaras, Sislėjus ir Sezanas, Monė. Kamilis Pisaro nesipyko su naujais dalyviais, tarp kurių buvo Gustavas Kajebotas, Meri Kasat ir Polis Gogenas. 1884 m. Pisaro su šeima persikėlė į kitą Paryžiaus apylinkių kaimą, Eranji. 1885 m. jis susitiko Polį Sinjaką, kuris jį supažindino su Žoržu Sera. Ž. Sera tuo metu išvystė naują tapybos metodą, paremtą šviesos ir spalvų vaizdavimo skaidymu paveiksluose labai mažų taškelių visuma. Šis metodas nuo taškavimo naudojimo buvo pramintas puantilizmu. Ž. Sera vedami dailininkai – neoimpresionistais. Kamilis Pisaro labai susižavėjo naujuoju metodu, kurio principai labai skyrėsi nuo tradicinio impresionizmo. Pisaro senuosius impresionistus vadino „romantikais“ ir skyrė nuo neoimpresionistų, kurių tapybą laikė nauju žingsniu, „moksliniu“, į priekį. 1886 m. paskutinėje grupės parodoje neoimpresionistams atstovavo Žoržas Sera, Polis Sinjakas, Kamilis Pisaro ir jo sūnus Liusjenas. Naujoji tapyba galutinai supriešino impresionistus ir grupė išsiskirstė.

Neoimpresionistinis taškavimo metodas užimdavo ilgą laiko dalį. Pisaro iki 1885 m. kartais sukurdavo iki 60 paveikslų per metus. Pradėjęs dirbti Ž. Sera metodu, vargiai galėjo nutapyti daugiau 10. Ne taip gausus jo paveikslų pirkėjų ratelis dar labiau sumažėjo. 1889 m. Kamilis Pisaro metė neoimpresionistinį metodą. Tai galima paaiškinti tuo, kad Kamilis tik persiėmė Ž. Sera „moksliškumo“ gražia idėja, tačiau pats neoimpresionistinis metodas varžė jo kūrybinę laisvę. Vėliau apsilankęs neoimpresionistų parodose Pisaro ėmėsi kritikuoti juos sakydamas, kad jų paveikslai pilki ir vienodi, ypač Ž. Sera ir P. Sinjako. 1892 m. Diuran-Riuelio galerijoje įvyko stambi senojo dailininko retrospektyvinė paroda, kuri užtvirtino Kamilio Pisaro vardą tarp vienų pirmaujančių Prancūzijos avangardinių dailininkų. Padėtis Paryžiaus meno aplinkoje buvo pasikeitusi, steigėsi naujos galerijos, po truputį buvo pripažįstama impresionistinio meno vertė, impresionistinių paveikslų kainos pradėjo kilti. Jaunieji Paryžiaus dailininkai savo pavyzdžiais pradėjo laikyti impresionizmo meistrus, o ne tradicinius akademinius dailininkus.

Po 1890 m. Pisaro savo kūryboje atsigęžė į urbanistinius peizažus, nuo kurių kaip tik senieji kolegos – K. Monė, O. Renuaras – nusisuko. Kamilio Pisaro regėjimas buvo pažeistas, dėl ko jis nebegalėjo tapyti lauke. Nuo 1893 m. jis tapė pro viešbučio langą serijas paveikslų. Tarp kurių – Paryžiaus Monmartro bulvaro, Naujojo tilto, Tiuilri sodų vaizdai, Ruano, Djepo, Havro peizažai. Kamilis Pisaro mirė jau apakęs 1903 m. lapkričio 13 d. Paryžiuje. Palaidotas Per Lašezo kapinėse. Pontuazos kaime yra jo vardo muziejus. Kamilis Pisaro gyvenimo metu kūrė litografijas ir ofortus, tik 8 iš jų publikavo gyvenimo metu. Jo grafikos rinkinį po mirties išleido šeima.^[1] 2014 m. Londono Sotheby's viešo aukciono metu vienas Kamilio Pisaro Monmartro bulvarą vaizduojantis paveikslas buvo parduotas už rekordinę dailininko kūriniams 19,9 mln. svarų sterlingų (32,1 mln. JAV dolerių) sumą.^[2]